Lietuvos ir Japonijos santykiai tarpukariu
Pavieniai žmonės Lietuvoje ir Japonijoje su smalsumu žvelgė vieni į kitus dar iki oficialių tarpvalstybinių santykių užmezgimo, tačiau sąlygos pradėti dvišalius ryšius susidarė tik trečiajame XX a. dešimtmetyje. Žinoma, visų pirma tai lėmė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1918 m., tačiau paskata atsirado ir iš Japonijos pusės, siekiant plėsti šalies tarptautinius ryšius ir įtaką.
Nors tolimas geografinis atstumas lėmė, kad tarpukariu Lietuvos ir Japonijos bendradarbiavimas nepasižymėjo ypatingu glaudumu ar aktyvumu, tai vis dėlto yra itin įdomus to laikmečio diplomatinių santykių pavyzdys, padėjęs gerus pagrindus moderniems dvišaliams ryšiams.
(Tautų Sąjungos svečiai su vyriausiu pasekretoriu Jotaro Sugimura (sėdi centre) keliauja Nemunu iš Kauno į Klaipėdą, 1930 m.; nuotrauka iš albumo Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti, Kaunas, 1933)
Diplomatinių santykių užmezgimas
Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1918 m. vasario 16 d. netrukus pasiekė ir Japoniją – pirmuosius straipsnius apie tai japoniškoje spaudoje galima rasti jau kovo mėnesį, o 1919 m. pradžioje Japonijos vyriausybė pradėjo Lietuvą traktuoti kaip nepriklausomą valstybę ir minėti ją ministerijų publikuojamuose leidiniuose. Šis de facto pripažinimas didele dalimi buvo susijęs su 1919 m. sausio 18 d. Paryžiuje prasidėjusia ir su pertraukomis visus metus trukusia Taikos konferencija, kurioje buvo sprendžiami pokarinės Europos klausimai, paliečiama ir Lietuvos statuso tema. Kaip karo nugalėtoja, Japonija buvo viena iš svarbiausių šio surinkimo dalyvių.
(Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo dokumentas; K. Jakubsono / Japonijos diplomatinio archyvo nuotr.)
Po de facto pripažinimo Lietuva siekė kuo greičiau iš didžiųjų valstybių gauti aukštesnio lygio – de jure – patvirtinimą. Japonijos atveju šiam klausimui spręsti buvo deleguotas Londone rezidavęs Lietuvos patikėtinis Tomas Naruševičius – diplomatu tapęs inžinierius, žinantis Japonijos ypatumus ir ten viešėjęs 1917 m., dar iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Jo paruoštu laišku dėl pripažinimo de jure į Japoniją buvo kreiptasi 1921 m. gruodžio 6 d., susitikus su ambasadoriumi Gonsuke Hajašiu, tačiau rezultato nesulaukta. Šiuo klausimu teigiamą sprendimą Ambasadorių konferencija, kuriai priklausė Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, priėmė 1922 m. vasarą, o galutinį patvirtinantį pareiškimą apie Lietuvą, kaip nepriklausomą valstybę, Japonijos vyriausybė padarė praėjus daugiau nei metams po Naruševičiaus laiško – 1922 m. gruodžio 20 d.
(„Lietuvos žinios“, 1922 m. rugpjūčio 19 d.)
Atrodo, kad tolimesni žingsniai stiprinti dvišalius santykius buvo žengti didesnę iniciatyvą rodant Lietuvai, o tiksliau – ambasadoriui Suomijoje Jurgiui Savickiui. Jo dėka 1924 m. pavasarį įvyko susitikimas su Švedijoje rezidavusiu, bet tuo metu Helsinkyje viešėjusiu Japonijos ambasadoriumi Suomijai, Danijai, Norvegijai ir Švedijai Riotaro Hata. Jų pokalbio metu buvo nuspręsta kreiptis į Japonijos vyriausybę, kad Lietuvai būtų akredituotas diplomatas Hiodžis Nihei, tuo metu ėjęs Japonijos reikalų patikėtinio Helsinkyje pareigas. Minima, kad Nihei domisi Lietuva ir supranta šalies situaciją, todėl būtų tinkamas atstovas ryšių su Japonija stiprinimui. Lietuvos Užsienio ministerija leido toliau tęsti derybas. Deja, šis planas galiausiai nebuvo įgyvendintas: H. Nihei netrukus perkeltas dirbti į Rusiją, vėliau - ir į kitas šalis, o jį pakeitusiems diplomatams Lietuvos reikalų priežiūra nebuvo paskirta.
(J. Savickio raštas 1924 m. gegužės 15 d.; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1924 m. pavasarį Japonijos atstovai dalyvavo Klaipėdos krašto klausimo sprendime, nes jo svarstymas buvo perduotas Ambasadorių konferencijai. Lietuvai palankus sprendimas buvo priimtas 1924 m. gegužės 8 d. (pilnai ratifikuotas ir įsigaliojo 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Sprendžiant iš Japonijos vyriausybės dokumentų, buvo skatinama domėtis Lietuvos geopolitine situacija, santykiais su kaimyninėmis valstybėmis. Pavyzdžiui, ne viename Japonijos užsienio reikalų ministerijos leidinyje išsamiausiai aprašomi būtent Klaipėdos ir Vilniaus klausimai, Lietuvos santykiai su Vokietija, Lenkija bei Rusija. Žinoma, dėmesys parodomas ir bendrosioms žinioms apie Lietuvą, šalies geografiją, ekonomiką, vidaus politiką. Prekybos, Finansų, Užsienio reikalų ir kitos Japonijos ministerijos duomenis apie Lietuvą įtraukdavo ir į savo leidžiamas apžvalgas, naujienų biuletenius.
(Lietuvoje veikiančių partijų apžvalga 1927 m. Japonijos užsienio reikalų ministerijos sudarytoje knygoje 各国の政党; National Diet Library)
Tarptautiniai susitarimai
Lietuva ir Japonija tarpukariu buvo pasirašiusios du dvišalius susitarimus: Bevizio režimo sutartį bei Prekybos ir jūrininkystės sutartį. Tai leido siekti atviresnio ir laisvesnio ekonominio bendradarbiavimo, kuris dėl geografinio atstumo ir tarptautinių įtampų vystėsi gan vangiai ir iki Antrojo pasaulinio karo, deja, neišaugo į didesnio masto mainus. Be šių dviejų sutarčių abi šalys buvo taip pat įsitraukusios į platesnes derybas dėl susisiekimo gerinimo.
(„Lietuvos žinios“, 1925 m. gruodžio 15 d.)
Bevizio režimo bei Prekybos ir jūrininkystės sutartys
1929 m. vasario mėnesį Lietuva ir Japonija pasirašė bevizio režimo sutartį, užtikrinusią laisvesnį žmonių judėjimą. Tiesa, keliautojų srautai tarp dviejų geografiškai itin nutolusių šalių buvo itin nedideli, todėl susitarimas neturėjo didelio praktinio poveikio. Po kiek daugiau nei metų dvišalis glaudumas buvo sutvirtintas dar vienu dokumentu – 1930 m. gegužės 2 d. pasirašyta Prekybos ir jūrininkystės sutartimi (teksto japonų k. fragmentas matomas paveikslėlyje), tapusia bene ryškiausiu dvišalių santykių pasiekimu tarpukario laikotarpiu. Joje šalys įsipareigoja užtikrinti viena kitos piliečiams laisvą judėjimą, suteikti teisę apsigyventi ilgesniam laikui, verstis prekyba, įsigyti turto ir naudotis tokiomis pačiomis galimybėmis kaip vietos gyventojai. Sutartis taip pat sudarė galimybes laisvai tarpusavio prekybai: šalys atvėrė viena kitai savo uostus, įsipareigojo netaikyti aukštesnių muitų nei kitiems, vengti bet kokių ribojimų. Galiausiai, sutarties 4-asis straipsnis atveria duris Lietuvai ir Japonijai kurti viena kitos teritorijoje konsulatus bei paskirti oficialius atstovus.
Šią Prekybos ir jūrininkystės sutartį Lietuva ratifikavo po metų – 1931 m. birželio 9 d., o dar po kelių mėnesių (lapkričio 28 d.) tą patį padarė ir Japonija.
Prekių gabenimo geležinkeliais klausimas
Panašiu metu Lietuva buvo įsitraukusi į dar vieno itin ambicingo susitarimo svarstymą – daugiašales derybas dėl prekių gabenimo geležinkeliu tarp Europos ir Azijos, kuriose dalyvavo Baltijos valstybių, SSSR, Kinijos, Japonijos bei kitų šalių atstovai. Taip norėta rasti sutarimą, kuris leistų krovinius pervežti greičiau, nei tai atliekama laivais.
Šioms diskusijoms pagrindas buvo padėtas jau anksčiau – 1925 m. gruodį Tarptautinio susisiekimo konferencijoje Maskvoje pasiekus sutarimą dėl Europos ir Tolimųjų rytų jungties maršruto, įtraukiančio ir Kauną. Derybos dėl prekių gabenimo geležinkeliu tęsėsi beveik ketverius metus: posėdžiai rengti 1927 m lapkričio mėn. ir 1929 m. birželio mėn. Rygoje, 1930 m. balandžio mėn. Odesoje bei kituose miestuose. Galutinis susitarimas pasiektas 1931 m. vasarą Tokijuje. Ten Lietuvą atstovavo puikiai geležinkelius išmanęs Jonas Augustaitis iš Susisiekimo ministerijos. Įdomi detalė, kad po metų – 1932 m. gruodžio 1–17 d. – šiam susitarimui tikslinti buvo surengta konferencija Kaune, joje dalyvavo penki (kitur teigiama, kad septyni) Japonijos atstovai, buvo priimtas sutartį papildantis protokolas.
(„Lietuvos žinios“, 1932 m. gruodžio 5 d.)
Pagrindiniai miestai, įtraukti į prekių susisiekimo geležinkeliais derybas:
Ekonominiai ryšiai
Nors čia minimi susitarimai prisidėjo prie Lietuvos ir Japonijos prekybos skatinimo, ekonominiai ryšiai nepasiekė didelio masto. Lietuvos skelbiamose importo ir eksporto ataskaitose Japonija neminima ir dėl mažos apyvartos įtraukiama į grupę „kitos šalys“. Tą patį galime matyti ir Japonijos prekybos statistikos lentelėse.
Tiesa, pavienių žinių apie prekybinius santykius galima rasti. Pavyzdžiui, Japoniją pasiekdavo lietuviškas sviestas, Klaipėdoje įsikūrusio trąšų fabriko „Union“ produkcija. Pastebimas ir proaktyvus abipusis domėjimasis, siekiai prekybinius ryšius plėsti. Tačiau istorinės aplinkybės, pvz. kariniai konfliktai rytuose, nesudarė tam palankių sąlygų.
(iškarpos iš įvairių „Lietuvos žinių“ numerių 1932-1937 m.)
Atstovai ir vizitai
(Japonijos atstovas Sakuma (viduryje) prie prezidentūros Kaune, įteikęs savo kredencialus Lietuvos prezidentui; M. K. Čiurlionio muziejaus archyvo nuotr.)
Prekybos ir jūrininkystės sutartis suteikė paskatinimą atstovų skyrimui ir pirmoji tuo pasinaudojo Lietuva, 1935 m. gegužės 15 d. patvirtinusi garbės konsulą Tokijuje. Tam pritarimą Japonijos Užsienio reikalų ministerija išreiškė tų pačių metų vasaros gale – rugpjūčio 13 d. Šias pareigas ėjo verslininkas Masadži Jasaka, vadovavęs prekybos kompanijai Jasaka Šiodži Kaišia.
Istorinės aplinkybės (prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos okupacija) sutrukdė Lietuvai įsteigti savo atstovybę Tokijuje, nepaisant egzistavusio susitarimo su Japonija, kurio pagrindu 1939 m. Kaune veiklą pradėjo Japonijos konsulatas. Politinių įtampų pilnas XX a. ketvirtasis dešimtmetis neleido įgyvendinti ir aukštesnio lygio valstybinių vizitų, todėl svečių priėmimas iš Japonijos Lietuvoje ir iš Lietuvos Japonijoje buvo retas įvykis.
Atstovybės
Tiesiogiai savo atstovo Lietuvoje Japonija neturėjo iki pat Antrojo pasaulinio karo išvakarių, nes konsulatą Kaune atidarė 1939 m. rugpjūčio mėn. Pirmuoju ir vieninteliu to laikotarpio konsulu tapo Čiunė Sugihara. Iki tol su Lietuva ryšius palaikydavo ir čia lankydavosi Rygoje nuo 1929 m. spalio mėn. veikusios Japonijos pasiuntinybės atstovai, sekę situaciją visose trijose Baltijos šalyse. Pradedant 1937 m. vasario mėnesiu, Ryga Lietuvą ir Estiją atstovavo jau oficialiame lygmenyje. Pasiuntinybei tuo metu vadovavo Šin Sakuma, pareigas ėjęs iki 1938 m. gruodžio, kuomet jį pakeitė Šiodžiro Otaka. Pastarasis už Lietuvą buvo atsakingas gan trumpą laiką, nes diplomatinių ryšių atsakomybę 1939 m. vasaros pabaigoje perėmė į Kauną atvykęs Sugihara.
Nepalankios istorinės aplinkybės lėmė, kad Lietuva taip ir neįsteigė savo atstovybės Japonijoje, nors tokią galimybę ir turėjo – Japonija, atsakydama į Lietuvos leidimą steigti konsulatą Kaune, buvo išdavusi leidimą Lietuvai turėti savo atstovą Tokijuje.
(įgalioto ministro Prano Dailidės 1939 m. birželio 9 d. rašto fragmentas apie apsikeitimą leidimais steigti atstovybes; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Garbės konsulas
Masadži Jasaka gimė 1886 m. gegužės 10 d. pietinėje Kiūšiū saloje, kalnakasių šeimoje. Baigęs pagrindinę mokyklą rodė susidomėjimą užsienio valstybėmis, savo jėgomis mokėsi anglų, rusų, korėjiečių kalbų. 1904 m. tarnavo Japonijos-Rusijos kare, buvo atsakingas už karinės technikos transportavimą. Iš karto po karo užsiėmė ryžių prekyba su Korėja, vėliau ją plėtė įtraukdamas kitus produktus. Nuo 1914 m. kelerius metus dirbo prekybos įmonėje Vladivostoke, Rusijoje. Galiausiai 1919 m. panaudojo visą sukauptą patirtį ir įkūrė savo kompaniją, pavadintą pagal pavardę – Jasakos prekybos įmonė. Išlaikė tamprius verslo ryšius su Rusija, įsitraukė į Rusijos-Japonijos prekybos asociacijų veiklą.
1935 m. M. Jasakos biografijoje atsiranda faktas, susiejantis jį su Lietuva – paskyrimas eiti Lietuvos garbės konsulo Tokijuje pareigas.
(„Lietuvos žinios“, 1935 m. spalio 4 d.)
(garbės konsulo į Lietuvų siųsto rašto fragmentas; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Trūkstant duomenų nėra aišku, dėl kokio įdirbio su Lietuva M. Jasaka buvo paskirtas garbės konsulu. Tai nedetalizuojama tuometinių užsienio reikalų ministrų Stasio Lozoraičio ir Kokio Hirotos tvirtinamuosiuose raštuose. Galima tik spėti, kad šį sprendimą nulėmė pirmiausia M. Jasakos išvystyti prekybiniai ryšiai su Rusija.
Trūksta informacijos ir apie Jasakos žengtus žingsnius aktyvinti ryšius tarp Lietuvos ir Japonijos, nes išlikę tik jo laiškai, informuojantys apie politinius pokyčius Japonijoje, lyderių kalbų tekstai ir panašaus pobūdžio informacija. Kaip bebūtų, Jasaka garbės konsulo poziciją išlaikė iki pat Lietuvos aneksijos 1940 m. vasarą, o kaip svarbią jungtį su Lietuvą jį duotame interviu yra įvardijęs ir tuometinis konsulas Sugihara.
Vizitai
Aukštesnio rango Lietuvos ir Japonijos valdžios atstovai vieni pas kitus lankėsi epizodiškai, nėra informacijos, kad būtų rengti didesnių delegacijų vizitai. Pavyzdžiui, Susiekimo ministerijos atstovas Jonas Augustaitis darbo reikalais lankėsi Tokijuje 1931 m., o buvęs žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius labiau turistiniais tikslais – 1936 m.
(„Lietuvos žinios“, 1937 m. birželio 12 d.)
Tuo tarpu japonų vizitai į Kauną apsiribojo kone tik jau Europoje reziduojančių diplomatų viešnagėmis: 1928 m. lapkričio mėn. iš Varšuvos į Lietuvos kariuomenės dešimtmečio šventę buvo atvykę Japonijos armijos atstovai Šigejasu Sudzukis ir Kicudžiū Ajabė, 1939 m. gruodį trumpam buvo užsukęs pasiuntinybės Rygoje vadovas Šiodžiro Otaka, o 1940 m. sausio mėn. su Lietuvos kariuomenės vadovybe susitiko Rygoje rezidavę karinių pajėgų kapitonai Micunobu Sudzukis ir Hirošis Onoučis.
Žinoma, Lietuvą aplankydavo ir už ją atsakingi, tačiau kitose šalyse reziduojantys Japonijos diplomatai. Atskiro paminėjimo nusipelno 1930 m. įvykęs Tautų Sąjungos delegacijos, vadovaujamos vyriausiojo pasekretoriaus Jotaro Sugimuros, vizitas, kurio metu apsilankyta Kaune, Klaipėdoje, kitose vietose.
(Jotaro Sugimura vizito akimirkos; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Bibliografija
- Albumas Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti (1933), Kaunas
- Lietuviškų laikraščių skaitmeniniai archyvai spauda.org ir e-paveldas.lt
-
Masunaga, S. (2017). The Inter-War Japanese Military Intelligence Activities in the Baltic States: 1919-1940: 1919-1940