Istorija apie Gyvybės vizas, išgelbėjusias tūkstančius

Čiunė Sugihara

(Yad Vashem archyvo nuotr.)

Iš visų Lietuvą su Japonija susiejusių istorijų būtent Čiunės Sugiharos istorija yra labiausiai žinoma ir minima.

Šis japonų konsulas su šeima 1939-1940 m. vienerius metus gyveno Kaune, tuometinėje Lietuvos Respublikos laikinojoje sostinėje. 1939 m. rugsėjo mėn. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Nacistinei Vokietijai okupavus Lenkiją, į Lietuvą migravo daug žydų pabėgėlių, kurie bėgo nuo persekiojimo. Karui slenkant vis tolyn į rytus, žydai desperatiškai ieškojo būdų migruoti iš laikinai juos priglaudusios Lietuvos.

Č. Sugihara, nesulaukęs aiškaus savo vyriausybės leidimo, 1940 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais išdavė daugiau nei 2000 "Gyvybės vizų". Jų dėka galėjo išsigelbėti tūkstančiai žmonių, kurie savo naujas tėvynes rado JAV, Izraelyje, Kanadoje, Australijoje, Pietų Afrikoje ir kitose šalyse.

Č. Sugihara nebuvo vienintelis diplomatas žydų gelbėtojas Lietuvoje. Be jo Kaune pagalbą suteikė britų konsulas Thomas Preston ir olandų laikinasis konsulas Jan Zwartendijk.

Biografija

Gimęs atokiame Japonijos kalnų slėnyje pirmąją XX a. dieną, per 86 gyvenimo metus Čiunė Sugihara praleido įvairiose pasaulio šalyse. Viena iš jų buvo Lietuva, kur gyveno vienerius metus, ir kur įvyko svarbiausias jo gyvenimo įvykis - išduotos "Gyvybės vizos". Sudėtingame gyvenimo kelyje jis buvo ir diplomatas, ir žvalgybininkas, ir verslininkas, ir šeimos žmogus.

(paspaudę ant juostoje surašytų datų, pamatysite išsamesnę informaciją)

  1. 1900 m. sausio 1 d.: Gimsta Gifu prefektūroje

    Sugihara gimė pirmąją XX a. dieną (1900 m. sausio 1 d.) Gifu prefektūroje - kalnuotoje Japonijos dalyje, kur kalnų slėniuose išsimėtę smulkūs miesteliai ir kaimai. Jaunystę jis leido daugiausiai Nagojos mieste (šiuo metu ketvirtas pagal gyventojų skaičių Japonijos miestas), kur 1917 m. baigė Dzuirio vidurinę mokyklą.

  2. 1918 m. įstoja mokytis į Vasedos universitetą

    Tėvas labai norėjo, kad sūnus taptų gydytoju, tačiau Sugihara jautė visiškai kitą pašaukimą. Jis įstojo į prestižinį Vasedos universitetą Tokijuje mokytis anglų kalbos, tačiau jo nebaigė.

    (Vasedos universiteto archyvo nuotr.)

  3. 1919 m. Pradeda dirbti Japonijos užsienio reikalų ministerijoje ir išsiunčiamas mokytis į Harbiną

    1919 m. laimėjęs konkursą pradėjo tarnybą Užsienio reikalų ministerijoje. Iš ten Sugihara buvo išsiųstas į Harbino miestą (tuometinėje Kinijos Respublikoje) mokytis rusų kalbos. Mokėsi jis Japonijos-Rusijos bendrovės mokykloje, iš kurios vėliau išsivystė Harbino universitetas. Rodydamas puikius akademinius gebėjimus, jis greitai pradėjo pats mokyti šioje mokykloje.

    (Harbinas tarpukariu)

  4. 1924 m.: pirmoji santuoka

    Susižavėjęs senąja, klasikine Rusijos kultūra, jis priėmė provoslavų tikėjimą (krikšto vardas Pavelas), o 1924 m. vedė rusę (pabėgėlę iš Sovietų Sąjungos) Klaudiją Semionovą. Su ja išsiskyrė 1935 m.

  5. 1932 m.: Pradeda dirbti diplomatu Harbine

    1932 m. Harbinas tapo naujai įkurtos marionetinės Japonijos įkurtos Mandžiuko valstybės sostine. Tais metais Sugihara pradėjo dirbti diplomatu Japonijos Harbino konsulate. Šiuo laikotarpiu jis labiausiai nusipelnė kaip pagrindinis derybininkas tarp Japonijos ir Sovietų Sąjungos dėl Mandžiūrijos geležinkelio. Jis sugebėjo išderėti Japonijai puikias sąlygas. Už tai Sovietų Sąjungos jis vėliau buvo paskelbtas nepageidaujamu asmeniu (Persona non Grata)

    (Harbinas tarpukariu)

  6. 1935 m. grįžta į Japoniją

    Gyvendamas Mandžiuke Sugihara nusivylė ekspansionistine Japonijos politika, todėl 1935 m. atsisakė tarnybos Habine ir grįžo į Japoniją, Tokiją. Ten 1936 m. vedė Jukiko Kikuči. Rudenį gimė jų pirmasis sūnus Hirokis.

    (Japonijos Užsienio reikalų ministerija tarpukariu; National Diet Library nuotr.)

  7. 1937 m.: paskiriamas į Helsinkį

    1937 m. jis su šeima buvo paskirtas diplomatu į Helsinkį. Suomijoje 1938 m. rudenį gimė antrasis sūnus Čiakis.

  8. 1939 m.: atvyksta į Kauną

    1939 m. vasaros pabaigoje Sugihara paskirtas į Kauną, kuris buvo Lietuvos laikinoji sostinė. Nors Japonija iki tol neturėjo savo atstovybės Lietuvoje, kylant Antrojo pasaulinio karo grėsmei jai reikėjo pastoviai čia reziduojančio žmogaus, kuris galėtų sekti įvykius Sovietų Sąjungoje ir Nacių Vokietijoje. Sugihara, puikiai mokėjęs rusų kalbą, tam puikiai tiko.

  9. 1940 m. liepa-rugpjūtis: išduoda „Gyvybės vizas“

    Per šiek tiek daugiau nei mėnesį laiko, Sugihara išdavė daugiau nei 2000 vizų į Lietuvą atplūdusiems žydų pabėgėliams.

    1940 m. rugsėjis: išvyksta iš Kauno

    Po to, kai 1940 m. rudenį buvo priverstas palikti Kauną, Sugihara su savo šeima buvo mėtomas iš vieno Europos miesto į kitą. Jis gyveno Belyne, Karaliaučiuje, Prahoje, o galiausiai - Bucharešto internuotųjų stovykloje, kur sulaukė karo pabaigos.

    (Yad Vashem archyvo nuotr.)

  10. 1947 m.: grįžta į Japoniją

    Sugiharos šeima grįžo į Japoniją. Tačiau pokarinėje Japonijoje jam diplomato vietos nebeatsirado. Tais pačiais metais jis buvo paprašytas palikti diplomatinę tarnybą ministerijoje. Grįžusi į Japoniją Sugiharos šeima apsigyveno Fudžisavos mieste.

  11. 1960 m.: įsidarbina verslo įmonėje

    Dėl gerų rusų kalbos gebėjimų 1960 m. Sugihara įsidarbino vienoje verslo įmonėje, kuri plėtė verslą Sovietų Sąjungoje, kaip tarpininkas ir vertėjas. Iki pat 1978 m. jis dažnai važinėdavo į Maskvą, joje kurį laiką gyveno.

  12. 1980 m.: persikelia į Kamakurą

    Paskutiniaisiais gyvenimo metais Sugihara su šeima persikėlė į Kamakurą.

    (Sugihara savo namuose Kamakuroje 1985 m.; USHMM archyvo nuotr.)

  13. 1985 m.: gauna Yad Vashem apdovanojimą
  14. 1986 m.: miršta Kamakuroje

    Kamakuroje Sugihara mirė 1986 m. liepos 31 d. Palaidotas Kamakuros kapinėse.

    (Sugiharos kapas)

私に頼ってくる人々を見捨てるわけにはいかない。でなければ私は神に背く

杉原 千畝

Negaliu apleisti žmonių, kurie prašo mano pagalbos.
Juos apleisdamas, aš nepaklusiu Dievui.

– Čiunė Sugihara

Sugihara Kaune

Vieneri metai praleisti Kaune, kada Čiunė Sugihara įvykdė garsųjį "Gyvybės vizų" žygdarbį, tapo svarbiausiais metais jo biografijoje.

Jo paskyrimo Kaune 1939 m. priežastys buvo aiškios. Tų metų gegužės 17 d. Mandžiūrijoje įvykęs Nomohano incidentas privertė Japoniją suklusti ir permąstyti savo santykius tiek su Nacių Vokietija, tiek su Sovietų Sąjunga. Lietuva, nepriklausoma ir Japonijai draugiška valstybė, turinti sienas tiek su Sovietų Sąjunga tiek su Trečiuoju Reichu, buvo ideali vieta stebėti įvykius Europoje. Todėl tuo metu Kaune veikė labai išvystytas žvalgybininkų tinklas, dėl ko šis miestas dabar dar vadinamas Šiaurės Kasablanka.

Vienerius metus Kaune praleidęs Sugihara išsiskyrė ne tik kaip puikus žvalgybininkas ir diplomatas, sugebėjęs numatyti tolimesnę karo eigą, bet ir kaip žmogus, rinkęsis humanizmo kelią. Į Lietuvą iš Lenkijos suplūdę žydų pabėgėliai desperatiškai ieškojo galimybės trauktis tolyn nuo nacių. Daug to meto diplomatinių institucijų nesutiko išduoti vizų bijodamos pabėgėlių antplūdžio.

Kuomet Europoje ir pasaulyje vyravo galios kultas, Sugihara ryžosi išduoti "Gyvybės vizas" tūkstančiams pabėgėlių. Tokiu būdu jis tapo vienu iš to meto humanizmo grynuolių, kurie gelbėjo žydų gyvybes, greta O. Schindler, R. Walenberg, J. Zwartendijk ir kitų.

1939 m. liepos 20 d. būdamas Helsinkyje paskiriamas vicekonsulu į Kauną
1939 m. rugpjūčio 28 d.: atvyksta traukiniu į Kauną

Tik atvykęs į Kauną Sugihara dar neturėjo įrengto konsulato, todėl iš karto su šeima apsigyveno "Metropolio" viešbutyje, kur praleido daugiau nei mėnesį, kol rūpinosi konsulato įkūrimo reikalais. Beje, vos jam atvykus į Lietuvą, rugsėjo 1 d. Nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą.

(Kauno geležinkelio stotis 1925 m.; O. Vitkauskytės knygyno archyvo nuotr.)

1939 m. spalio 7 d.: persikelia į Konsulato pastatą

Pastatas Žaliakalnyje Kaune buvo statytas kaip privatus Tomkūno šeimos pastatas. Tačiau Tomkūnui išvykus gyventi kitur, jis išnuomavo savo namą Japonijos konsulato reikmėms. Čia ir įsikūrė japonai. Konsulato administracija buvo įkurta cokoliniame aukšte, o šeima gyveno pirmajame.

(Nuomos sutartis, saugoma Japonijos diplomatiniame archyve; K. Jakubsono nuotr.)

1939 m. lapkričio 25 d.: įgaliojimus patvirtina Prezidentas A. Smetona

Čiunė Sugihara buvo pirmasis ir vienintelis Japonijos diplomatas nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. 1939 m. lapkričio 25 d. jo įgaliojimus patvirtino tuometinis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona.

(Japonijos diplomatinis archyvas / K. Jakubsono nuotr.)

1940 m. gegužės 29 d.: gimsta trečiasis sūnus Harukis

Į Kauną Sugiharų šeima atvyko su dviem mažamečiais sūnumis. Kaune gimė trečiasis sūnus, kurį Jukiko Sugihara pagimdė prestižiniuose Prof. Mažylio gimdymo namuose Putvinskio gatvėje.

(Prof. Dr. Prano Mažylio ligoninės išrašas)

1940 m. liepos 17 d.: susiduria su žydų pabėgėliais

Tos dienos ryte prie konsulato pastato Sugiharų šeima išvysta susibūrusius žydų pabėgėlius, kurie prašo išduoti Japonijos tranzitines vizas. Jų skaičius vis auga.

(Yad Vashem archyvo nuotr.)

1940 m. liepos mėn.: kreipiasi telegrama į Japonijos Užsienio reikalų ministeriją

Sugihara kreipiasi į Užsienio reikalų ministeriją, prašydamas leidimo išduoti vizas, tačiau Ministerija iškėlė dvi sąlygas: pabėgėliai negali likti Japonijoje ir turi turėti galutinį kelionės tikslą; pabėgėliai turi turėti pakankamai pinigų išgyventi Japonijoje. Toli gražu ne visi prašantieji pagalbos galėjo įvykdyti antrąją sąlygą.

(telegrama ministerijai, saugoma Japonijos diplomatiniame archyve; K. Jakubsono nuotr.)

1940 m. liepos 26 d.: pradeda išdavinėti ``Gyvybės vizas``

Apmąstęs galimą riziką, Sugihara suvokė, kad žmogaus gyvybė yra svarbiausia vertybė. Dėl to jis paskelbė, kad pradės išdavinėti tranzitines vizas visiems norintiems.

(„Gyvybės vizų“ sąrašas, saugomas Japonijos diplomatiniame archyve; K. Jakubsono nuotr.)

1940 m. rugpjūčio 28 d. turi palikti konsulato pastatą ir persikelia į ``Metropolio`` viešbutį

Nuo rugpjūčio 3 d. Lietuva nebebuvo nepriklausoma valstybė, o viena iš tarybinių respublikų Sovietų Sąjungos sudėtyje. Todėl visos užsienio valstybių diplomatinės misijos Kaune buvo uždaromos. Sugihara irgi gavo įsakymą palikti konsulato patalpas, tačiau išsiderėjo galimybę čia likti ilgiau, toliau išdavinėdamas vizas. Iš konsulato su šeima jis išsikėlė tik rugpjūčio pabaigoje.

(M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo nuotr.)

1940 m. rugsėjo 5 d.: išvyksta traukiniu į Berlyną, vėliau į Prahą

(Kauno geležinkelio stotis apie 1918 m.)

私のしたことは外交官としては間違ったことだったかもしれない
しかし、私には頼ってきた何千人もの人を
見殺しにすることはできなかった
そして、それは正しい行動だった

杉原 千畝

Tai, ką padariau būdamas diplomatu <...>,
galbūt buvo neteisėta, bet negalėjau ramia sąžine
ignoruoti tūkstančių žmonių prašymų padėti.
Todėl manau, kad pasielgiau teisingai.

– Čiunė Sugihara

Išgelbėtųjų kelias

Nors "Gyvybės vizos" pirmiausia žinomos dėl Sugiharos asmenybės, iš tikrųjų labai daug žmonių ir institucijų prisidėjo prie šios istorijos sėkmės. Visi jie leido pabėgėliams įveikti ilgą kelią iš Lenkijos per Lietuvą, Sovietų Sąjungą, Japoniją, kol jie sėkmingai pasiekė savo naująsias tėvynes.

Kaune Sugiharos išduota Japonijos viza tarnavo tik kaip tranzitinė viza, leidusi jiems laikinai apsistoti šioje šalyje. Tačiau žydams reikėjo ir galutinio savo kelionės tikslo, kurį fiktyviai parūpino olandų konsulas Kaune Jan Zwartendijk. Kai kuriems jų reikėjo netgi paso, kuriuos okupuotos Lenkijos vardu išdavinėjo britų konsulas Kaune Thomas Preston.

Po to, kai pabėgėliai įveikdavo ilgą kelionę Sibiro geležinkeliu ir pasiekdavo Vladivostoką, Japonų generalinis konsulas Vladivostoke Nei Saburo leido jiems plaukti į Japoniją, kol jie pasiekdavo Curugos uostą. Curugoje, Kobėje ir Jokohamoje pabėgėliais rūpinosi vietiniai žmonės bei žydų bendruomenė. Daug nusipelnė ir tuometinis Lenkijos ambasadorius Tokijuje Tadeusz Romer.

Visi šie žmonės buvo svarbios drąsos jungtys, be kurių Gyvenimo vizos būtų buvę neįmanomos.

(vaizdas viršuje: pabėgėliai išvyksta iš Japonijos, Yad Vashem archyvo nuotr.; vaizdai apačioje: Žydų pabėgėlių gyvenimas Lietuvoje 1939-40 m., M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo nuotr.)

Gelbėtojai

Žydų pabėgėliams atvykus iš Lenkijos Lietuvoje reikėjo pastogės ir maisto, kuo rūpinosi Lietuvos valstybė, efektyviai priėmusi ir šelpusi pabėgėlius.

Nemažai šioje istorijoje nusipelnė ir Lietuvos konsulatas Vilniuje. Juk 1939 m. rugsėjo mėn. Vilnius Lietuvai vis dar buvo užsienis, o atvykusiems į Vilnių pabėgėliams reikėjo vizų įvažiuoti į Lietuvą ir pasiekti Kauną, kur buvo visos diplomatinės misijos. Lietuvos konsulas Vilniuje išdavė daug vizų pabėgėliams iš Lenkijos, kad jie galėtų pasiekti Kauną.

(Žoržo viešbutis Vilniuje, kuriame buvo įsikūręs Lietuvos generalinis konsulatas; Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.)

1940 m. britų konsulas Kaune Seras Tomas Prestonas parūpino 800-ams žydų legalius kelionės dokumentus, kurie padėjo jiems pabėgti nuo Holokausto per Japoniją arba Švediją. Jis taip pat išdavė nelegalius Palestinos dokumentus žydams, leidusius pabėgti nuo Holokausto per Stambulą į Palestiną.

(Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.)

1940 m. laikinasis olandų konsulas Kaune Jan Zwartendijk žydų pabėgėliams išdavė 2345 leidimus į tolimą Nyderlandų koloniją - Kurasao, dar vadinamus Kurasao vizomis. Kadangi Sugiharos vizoms išduoti buvo reikalingas galutinis kelionės tikslas, juo ir tapo Kurasao sala, esanti Karibų jūroje, netoli Venesuelos. Tiesa, šis kelionės tikslas buvo fiktyvus, nes nėra žinoma, kad nors vienas žydas būtų ten nuvykęs.

(USHMM archyvo nuotr.)

Įveikę ilgą kelionę Sibiro geležinkeliu, pabėgėliai atvykdavo į tolimiausią tašką žemyne - Vladivostoką. Iš čia jiems reikėjo sėsti į laivą, kad pasiektų Japonijos salas. Tačiau kuomet žydai ėmė dideliais skaičiais migruoti į Japoniją, vyriausybė sunerimo dėl gresiančios pabėgėlių krizės. Todėl tuometiniam Japonijos konsului Vladivostoke Nei Saburo buvo įsakyta griežtai tikrinti pabėgėlius, ir riboti jų patekimą į Japoniją. S. Nei vykdė susirašinėjimą su savo vyriausybe, stengdamasis iškovoti jiems galimybę pasiekti Japoniją. Galiausiai jis leido visiems patekti į laivą, o kartais savavališkai išdavinėdavo trūkstamas vizas.

(Nei Saburo atminimo asociacijos archyvo nuotr.)

Tuometinis Lenkijos ambasadorius Tokijuje nuoširdžiai rūpinosi Lenkijos žydams. Jis organizavo jiems paramą, kad palengvintų gyvenimo sąlygas. Be to, jis sutarė su didžiųjų valstybių ambasadoriais Japonijoje, kad šie išduotų taip reikalingas vizas. Jo pastangų dėka pabėgėliai rado savo naujas tėvynes JAV, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikoje, o vėliau - Izraelyje ir kitose šalyse.

(Narodowe Archiwum Cyfrowe nuotr.)

Žydai Kobėje

Pirmasis Japonijos uostas kur išsilaipindavo pabėgėliai buvo Curuga. Čia pavalgę ir nusiprausę jie buvo vežami į Kobės miestą, kuris turėjo didžiausią žydų bendruomenę Japonijoje. Kobėje žydai praleisdavo iki vienerių metų, ieškodami galimybių migruoti į kitas šalis. Nors gyvenimo sąlygos nebuvo prabangios, Kobėje jie gyveno ramiai ir saugiai.

(Osakos Nakanoshima meno muziejaus archyvo nuotr.)

Išgelbėtasis Zorah Warhaftig
Išgelbėtasis Berl Schor

 

Zorach Warhaftig buvo vienas iš Lenkijos žydų lyderių, kuris prasidėjus karui pats tapo pabėgėliu ir iš Varšuvos migravo į Kauną. 1940 m. Kaune jis rūpinosi, kad pabėgėliai gautų visus reikalingus dokumentus ir galėtų išvykti. Kaune gimė ir jo sūnus Emanuelis. Gyvybės vizų dėka pasiekęs Japoniją, vėliau Warhaftig su šeima migravo į Kanadą, JAV, o galiausiai į Palestiną, kur dalyvavo Izraelio valstybės kūrime. 1961 m. jis tapo Izraelio Religijų ministru. Apie jo šeimos išgelbėjimo istoriją galite sužinoti iš interviu su jo sūnumi Emanuel Warhaftig.

Žiūrėkite interviu su Zorach Warhaftig sūnumi Emanuel Warhaftig

 

 

 

 

Gyvybės vizų dėka yra tūkstančiai išgelbėtų žmonių istorijų. Kadangi nuo įvykių praėjo daugiau nei 80 metų, yra vis mažiau gyvų liudininkų, prisimenančių ir galinčių papasakoti šias istorijas. Iš šio interviu fragmentų galite susipažinti su vienu iš išgelbėtųjų, Berl Schor, kuriam 1940 m. buvo 14 metų. 2020 m. daryto interviu metu Berl puikiai prisiminė visas aplinkybes ir jas papasakojo.

Žiūrėkite interviu su Berl Schor

 

 

(vaizdai: Berl Schor asmeninė kolekcija)

Sugiharos atminimas

(Sugiharos namai Kaune; Adam Jones nuotr., CC BY-SA 2.0)

Nors Sugihara paaukojo diplomato karjerą ir Japonijoje ilgą laiką buvo nežinomas, išgelbėtieji pabėgėliai išlaikė jo žygdarbį atmintyje. 1968 m. Maskvoje jį surado vienas iš išgelbėtųjų, J. Nishri. Vėliau jis buvo pakviestas apsilankyti Izraelyje, o 1985 m., prieš pat mirtį, gavo Yad Vashem apdovanojimą ir pripažintas pasaulio teisuoliu. Lietuvoje, jau po mirties, 1993 m. spalio 27 d. jis apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Sugiharos istorija yra perteikiama per įvairias formas: apie jį rašomos knygos, kuriami filmai, spektakliai, muzikos kūriniai. Pastaraisiais dešimtmečiais įvairiose pasaulio vietose, Lietuvoje, Japonijoje, Izraelyje, JAV ir kitur, kyla vis naujos atminimo vietos, kviečiančios prisiminti Gyvybės vizų istoriją, kuri aktualumo nepraranda ir mūsų laikais.

Svarbiausia iš jų Lietuvoje yra Sugiharos namų muziejus Kaune, įkurtas Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ pastangomis. Šio fondo vadovas, daug nusipelnęs dėl Sugiharos atminimo įamžinimo Lietuvoje, Ramūnas Garbaravičius 2018 m. buvo apdovanotas Japonijos vyriausybės „Tekančios saulės ordinu“.

Sugiharos atminimo vietos pasaulyje

(nuotraukos iš Curugos muziejaus, Sugiharos namų muziejaus, LR prezidentūros ir Azija LT archyvų)

Tue ‒ Thu: 09am ‒ 07pm
Fri ‒ Mon: 09am ‒ 05pm

Adults: $25
Children & Students free

673 12 Constitution Lane Massillon
781-562-9355, 781-727-6090