Japoniški renginiai ir erdvės Lietuvoje

(Japoniškas sodas Sei shin en Vilniuje. Japonijos kultūros namų archyvo nuotr.)

Japonijos kultūra pasiekia Lietuvą labai įvairiais būdais - per knygas, parodas, teatrinius pasirodymus, koncertus, kino seansus... Nors abi tautas skiria dideli geografiniai ir kultūriniai nuotoliai, nuo pat XX a. 9-ojo dešimtmečio susidomėjimas Japonijos kultūra Lietuvoje tik auga. Paskutiniais sovietmečio ir ankstyvaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais pasinerti į egzotiškos japoniškos kultūros paslaptis iš esmės buvo būdas ištrūkti iš socialistinio realizmo diktato. Būtent todėl pirmieji dideli renginiai, pvz. 1995 m. Vilniuje surengta Japonijos kultūros savaitė, susilaukė tokie milžiniško susidomėjimo, kad norintieji dalyvauti net verždavosi pro langus.

Per pastaruosius dešimtmečius Vilniuje, Kaune, Alytuje ir kitose Lietuvos vietose išsivystė nemažai reguliarių festivalių, kurie tampa svarbiausiomis formomis pristatant japonų kultūrą Lietuvos žmonėms.

Šis susidomėjimas japonų kultūra palieka apčiuopiamus ženklus skirtingose Lietuvos vietose. Ne vienas miestas jau turi japoniško stiliaus sodus ar sakurų parkus, tiek viešus, tiek privačius, kurie tampa svarbiomis erdvėmis kultūriniams renginiams ir prasmingiems mainams, kuomet abi kultūros pažįsta viena kitą ir mokosi viena iš kitos.

Už šių renginių ir iniciatyvų yra visa eilė organizacijų, kurios rūpinasi japonų kultūros sklaida Lietuvoje. Tarp jų yra viešojo sektoriaus institucijos, tokios kaip Japonijos ambasados Vilniuje kultūros centras, Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centras Kaune, Azijos menų centras Vilniuje. Nemažą darbą nuveikia ir privačios įmonės, tokios kaip „Jukari“ ir Japonų kultūros namai Vilniuje, Bonsai studija „Sensei“ Alytuje, „Azija LT“ Kaune ir kitos, kurios moko japonų kalbos, organizuoja renginius ir dalyvauja įvairiuose projektuose.

Svarbiausi festivaliai

(2017 m. Sugiharos savaitės uždarymas. Azija LT archyvo nuotr.)

Nors Lietuvoje vyksta nemažai pavienių Japoniją pristatančių kultūrinių renginių, organizuojamų atskirų savivaldybių, muziejų bei kitų kultūros įstaigų, labiausiai matomi yra didieji festivaliai, sutraukiantys visą eilę skirtingų sričių menininkų, ir suteikiantys platformą ne tik parodyti Japonijos kultūros aspektus, bet taip pat ir atsirasti bendriems Lietuvos bei Japonijos menininkų kūrybiniams projektams. Keletas iš jų išlaikė ilgametes tradicijas ir organizuojami daugiau ar mažiau reguliariai, tapdami fenomenu Lietuvos kultūriniame gyvenime.

Be didžiausių festivalių, kurie trunka iki savaitės, yra ir kitų reguliariai organizuojamų renginių. Pvz. nuo 2009 m. kasmet Japoniškame sode Kretingos rajone vyksta japonų kultūros dienos.

(straipsnis apie pirmąją Japonijos kultūros savaitę; Diena, 1995 m. rugsėjo 4 d.)

Tai buvo fenomenas, sužibėjęs pirmajame Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetyje ir suorganizuotas jėgas sutelkus Lietuvos-Japonijos, Japonijos-Lietuvos asociacijoms bei Japonijos informacijos centrui. Pirmoji savaitė surengta 1995 m. rugsėjo mėnesį, ir įvairūs renginiai vyko Vilniaus universiteto, Menininkų namų (dab. Prezidentūra) erdvėse. Šiuo tikslu į Lietuvą atvyko 46 profesionalių ir mėgėjų menininkų delegacija. Įvairių renginių metu buvo pristatoma japonų muzika, šokis, ikebana, arbatos ceremonija, dailė, bonsai medeliai ir pan.

Antrą kartą šis renginys suorganizuotas 2000 m. gegužės mėnesį, ir ją inicijavo Lietuvos kyokushin karatė asociacijos prezidentas Romas Vitkauskas. Tarp gausių renginių buvo ir japoniškų graviūrų, šiuolaikinės grafikos parodos, kaligrafijos, ikebanos demonstracijos, paskaitos, muzikos koncertai.

Lietuvos ir Japonijos architektų festivalis vykstantis Kaune. Pavadinimas sudarytas remiantis samprata, kad Lietuva yra Europos, o Japonija – Azijos žemynų rytuose. Jo iniciatorius – diplomatas Dainius Kamaitis, padėjęs pamatus Lietuvos ir Japonijos mainams architektūros srityje.

Pirmasis festivalis įgyvendintas 2002 m. vasarą Kaune. Bendradarbiaujant su Lietuvos architektų sąjunga ir Japonijos architektų institutu įgyvendinti ir vėlesni Lietuvos ir Japonijos architektų dialogo etapai 2009 m., 2011 m. ir 2013 metais. Festivalius sudaro bendros Japonijos ir Lietuvos architektų parodos, seminarai ir studentų kūrybinės dirbtuvės.

(akimirkos iš Tokijuje vykusio Rytai-Rytai III renginio; Lietuvos architektų sąjungos / M. Šiupšinsko nuotr.)

(Bonsai parodoje. Azija LT archyvo nuotr.)

Nuo 2004 m. pradėtos Kęstučio Ptakausko iniciatyva, parodos siekia pristatyti bonsų (žemaūgių medelių), japoniškų karpių, suiseki akmenų kultūrą Lietuvoje. Prasidėjęs kaip tarptautinė bonsų paroda Alytuje, festivalis ilgainiui išsivystė į grandiozinį renginį, pristatantį įvairiausius japonų kultūros menus.

Jo kulminacija buvo 2015 m., kuomet festivalis surengtas Vilniuje, LITEXPO parodų centre. Susižavėję lietuvių susidomėjimu, japonai atvežė daug savo menų – keramiką, kardus, kaligrafijos meną, ikebanas, arbatos gėrimo ceremonijas, kimono kolekcijas, teatrą.

Nuo 2016 m. mažesnės apimties parodos „Nepavaldūs laikui“ organizuojamos Klaipėdoje, Alytuje ir kituose Lietuvos miestuose.

Tai vienas didžiausių renginių Lietuvoje, pristatančių įvairiaspalvės Japonijos kultūros žavesį: nuo tradicinės iki šiuolaikinės. Jį organizuoja KOI (VšĮ „Kūrybinės ir organizacinės idėjos“). 2008 m. surengę pirmąjį viešą Cosplay susitikimą, organizatoriai tuo neapsiribojo – jų renginys vystėsi ir išaugo į visapusiškai Japonijos kultūrą pristatantį festivalį „nowJapan“. Tai – vienas didžiausių Baltijos regione vykstančių su Japonija susijusių renginių.

(Kūrybinės ir organizacinės idėjos archyvo nuotr.)

Sugiharos savaitė – renginių ciklas, skirtas įamžinti japonų diplomato Čiunės Sugiharos atminimą, tačiau tuo pačiu pristatantis ir Japonijos kultūrą, skatinantis abiejų šalių menininkų bendrus kūrybinius projektus.

2017 m. inicijuotas veiklių kauniečių grupės ir iš pradžių sietas su Kaunu, šis festivalis 2020 m. išplito po visą Lietuvą. Trijų (2017, 2018, 2020 m.) įvykusių festivalių metu buvo įvairiapusiškai pristatoma Japonijos kultūra. Kiekvieną ciklą sudarė 20-40 atskirų renginių, tarp kurių – ir parodos, ir paskaitos, ir koncertai, teatriniai vaidinimai.

(Sugiharos savaitės festivalių akimirkos. Azija LT archyvo nuotr.)

Japoniškos kultūrinės erdvės Lietuvoje

Iš visų japonų kultūros aspektų bene labiausiai lietuviai pamėgo ne dailę, teatrą ar muziką, bet būtent tuos, kurie yra artimai susiję su gamta. Lietuviai nuoširdžiai žavisi žemaūgiais medeliais bonsais, gėlių derinimo menu ikebana, pavasariais noriai eina leisti laiką po sakurų medžiais (hanami tradicija), o pastaruoju metu plinta ir miško maudynių (shinrinyoku) filosofija.

Lietuvoje yra nemažai japoniško stiliaus sodų. Kelis dešimtmečius kuriamas ir tobulinamas sodas Kretingos rajone laikomas didžiausiu Europoje. Vilniuje jų galime rasti net du – Kairėnų botanikos sode ir Sei shin en pačiame miesto centre. Keli japoniški sodai, kurie bus prieinami visuomenei, šiuo metu planuojami ar kuriami.

(Japoniškas sodas Klaipėdoje. Lauros Popkytės-Fukumoto asmeninio archyvo nuotr.)

Šalia šių visiems žinomų ir viešai prieinamų, galima suskaičiuoti keliolika (o gal ir keliasdešimt) mažesnių ir didesnių privačių sodelių. Tarp jų labai gerai žinomas yra privatus Kęstučio Ptakausko sodas Alytuje, kurį jis prieš kelis dešimtmečius sukūrė savo namo sklype. Tačiau daugybė tokių sodelių lieka slypėti nežinomi, kaip brangakmeniai, džiugindami tik jų savininkų ir svečių akis bei širdis.

(Japoniško sodo archyvo / V. Ščiavinsko nuotr.)

Unikalus didžiausias Europoje 16 ha meistro iš Japonijos Hadžime Vatanabės ir gydytojo Šarūno Kasmausko kuriamas Japoniškas sodas Kretingos rajone. Jame yra tūkstančio bonsai medelių kolekcija, akmenų sodas, sakuros, tvenkiniai, arbatos namelis.

Turėti savo sodą buvo Š. Kasmausko svajonė nuo vaikystės. Kai sužinojo apie japonišką sodą Kiote, Japonijoje, jis suprato, kad jo sodas turi būti japoniškas. Rokas Valčius, kuris mokėsi Japonijoje bonsai priežiūros ir sodininkystės, 2004 m. į projektą pakvietė kurti savo mokytoją H. Vatanabę. Sodas pradėtas kurti 2007 m. spalio 10 dieną plynoje vietoje.

Po 2010 m. sausio mėnesį vykusio japoniško sodo projekto pristatymo Tokijuje, keletas japonų bonsai augintojų pasiūlė kaip paramą apie 700 bonsai medelių nuo 4 iki 180 metų amžiaus. Ekspozicijai demonstruoti sukurtas bonsai sodas.

(VU Botanikos sodo Kairėnuose archyvo nuotr.)

Vilniaus universiteto botanikos sode 0,5 ha plote sukurtas japoniškas sodas vadovaujantis taip vadinamo Edo laikotarpio pasivaikščiojimų sodo stilistika. Koncepcinį planą 2003 m. parengė ir padovanojo du sodų kūrėjai iš Japonijos: Hadžime Vatanabė ir Hirošis Cunoda.

Sode buvo naudojama 500 tonų lauko riedulių, kurie 2008 metais lapkričio – gruodžio mėnesiais sudėlioti, formuojant būsimo japoniško sodo struktūrą. 2009 m. įrengtas upelis su kriokliu, tvenkinys su vėžlio sala, apžvalginiai takai. 2010 m. atlikti mažosios architektūros elementų (paviljono, įėjimo vartų) kūrimo darbai ir pradėti sodinti augalai. Pagrindiniai darbai buvo baigti 2011 m. rudenį ir 2012 m. pavasarį. Šiuo metu sodui leidžiama augti natūraliai.
Šis projektas įgyvendinamas padedant Japonijos ambasadai Lietuvoje, remiant Vilniaus miesto savivaldybei, LR švietimo ir mokslo ministerijai, LR vyriausybei ir kitiems rėmėjams.

(Japonijos namų archyvo nuotr.)

Vilniaus centre, Kosciuškos gatvėje ant šlaito įsikūręs sodelis su natūraliu vandens šaltiniu yra menininkės Dalios Dokšaitės iniciatyva. Kraštovaizdžio architektė Laura Popkytė-Fukumoto, dirbusi japoniškuose soduose senojoje Japonijos sostinėje Kiote, 2016–2018 m. parengė ir įgyvendino šio sodo projektą. Ją konsultavo meistras Jasuo Kitajama. Prie projekto įgyvendinimo prisidėjo daug geros valios privačių ir juridinių asmenų. 2020 m. rudenį sodas buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybei. Administratorė - Marija Šimanskaitė.

Šio sodo projektas atitinka pagrindinius japonų estetikos principus – sezoniškumą, paprastumą, harmoningumą, natūralų suderinamumą su aplinka, pagarbą vandeniui, medžiui, akmeniui. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas šaltinio sutvarkymui, nepažeidžiant jo natūralumo ir kartu harmonizuojant visą Sluškų slėnio aplinką.

Pagrindinės sodo rėmėjos Kodaidži šventyklos (Kiotas) dvasininkai tikisi, kad Lietuvos žmonėms šis sodas padės geriau suprasti Japonijos kultūrą, estetiką ir gamtą.

(K. Ptakausko ir A. Zyko asmeninio archyvo nuotr.)

Kęstutis Ptakauskas jau daugiau kaip 30 metų domisi bonsų menu ir pristatinėja Japonijos kultūrą įvairiuose renginiuose. Jis dalyvauja tarptautinėse bonsų parodose, tuo pačiu metu vadovauja bonsų mokyklai, kurioje dalinasi patirtimi su žmonėmis, susidomėjusiais šiuo menu. Už nuopelnus 2017 m. Japonijos vyriausybė jį apdovanojo Tekančios saulės ordinu.

Jo privačiame sklype sukurtas nedidelis Ryto rasos sodas talpina ir čiurlenantį upelį su tilteliu, ir didelį karpių koi tvenkinį, ir atskirą bonsų sodą. Jį kurti Kęstutis Ptakauskas pradėjo gavęs įkvėpimą iš vieno paveiksliuko, ir ilgainiui šis sodas tapo jam nusiraminimo ir kūrybos vieta. Šis sodas jau seniai tapęs Alytaus traukos objektu, jį dažnai lanko besidomintys Japonijos kultūra, netrūksta ir svečių iš užsienio.

(A. Zyko nuotr.)

Vienas iš privačių sodų, įsikūręs Žaliakalnio pakraštyje, sukurtas Remigijos Kerpienės. Iš tikrųjų šis sodas nėra griežtai japoniškas ir neseka pagal sustabarėjusius kanonus. Kūrėja vengia naudoti tiesmukas detales ir mažosios architektūros formas, iš kurių visi iš karto atpažintume japonišką sodą. Nėra čia sėdinčių Budų, akmeninių žibintų ar pagodų. Bene vienintelė išimtis – cukubai, indas su tekančiu vandeniu, skirtas atsiplauti rankoms. Be cukubai bet kokį japonišką sodą sunkiai ir įsivaizduotum. Juk jame apsiplovę rankas įžengiame į kitą pasaulį, į sodo erdvę.

Tačiau būdamas čia nė minutės neabejoji, kad šis sodas yra rytietiškas. Jis atsiremia į pirminius kiniškos ir japoniškos filosofijos ir estetikos principus, panaudoja vietines medžiagas ir augalus, o galiausiai įpina savo kūrėjos kūrybiškumą. Nuo to jis tampa tik darnesnis: juk tai nėra kažkoks iš užsienio pargabentas svetimkūnis, persodintas svetimoje dirvoje ir aklai atkartojantis kažkur matytas formas. Priešingai, jis derinasi prie vietinės gamtos ir reljefo, o taip pat vietinės kultūros poreikių. Todėl darniai apjungia japoniškumą ir lietuviškumą kartu.

(Valdo Astrausko asmeninio archyvo nuotr.)

Prieš kelis dešimtmečius Valdas Astrauskas Širvintų rajone nusipirko sklypą ir ten pradėjo kurti savo japoniško stiliaus kaimą. Nors ir niekada nebuvo Japonijoje, įsimylėjęs šią šalį jis savarankiškai domėjosi tradicine medine architektūra ir dizainu. Iš vietinių žaliavų, savo rankomis per dešimt metų jis pastatė ne tik pagrindinį pastatą, sukurtą pagal tradicinę japonišką technologiją, bet ir vartus, tiltelius, žibintus, šulinį, ir netgi japoniško stiliaus pirtį.

Valdo kūriniai labai sudomino japonus, ir jo kaimą ne kartą filmavo Tokijo televizija. 2018 m. jis buvo pakviestas į Japoniją, kur aplankė tradicinį Gokajamos kaimą, susipažino su vietiniais dailidėmis ir meistrais. Vėliau šie jį aplankė Lietuvoje ir padėjo įsirengti tradicinį japonišką tatamių kambarį.

Sakurų parkai Lietuvoje

Pirmasis sakurų parkas Lietuvoje buvo pasodintas Vilniuje 2008 m. Prie jo atsiradimo labai prisidėjo ilgametis Lietuvos-Japonijos draugystės asociacijos prezidentas Rimantas Vaitkus, kurio iniciatyva ši erdvė pavadinta „Čiunės Sugiharos sakurų parku“. Jo dėka japoniškos vyšnios lietuvių tarpe tapo žinomos kaip sakuros. Vis daugiau sakurų parkų atsiranda Lietuvos miestuose.

(Mildos Kraśko ir Aurelijaus Zyko nuotr.)

Bibliografija

Tue ‒ Thu: 09am ‒ 07pm
Fri ‒ Mon: 09am ‒ 05pm

Adults: $25
Children & Students free

673 12 Constitution Lane Massillon
781-562-9355, 781-727-6090