Japoniška dailė Lietuvoje
Japoniškojo meno tradicijos į Lietuvą atkeliauja įvairiais būdais. Jau XIX a. pabaigoje meno dirbinių pastebime privačiose Lietuvos diduomenės kolekcijose, na o XX a. pradžioje surengta pirmoji vieša paroda, kur japonišką meną galėjo pamatyti visi norintieji. Deja, per XX a. karus ir okupacijas daug tų vertybių buvo sunaikintos ar išblaškytos po pasaulį, o išlikusiosios kruopščiai saugomos muziejuose ir tik retai rodomi visuomenei.
Po 1990 m. nepriklausomybės parodų, kūrybinių dirbtuvių ir reziduojančių japonų menininkų dėka japoniškosios meno tradicijos yra vis labiau pažįstamos Lietuvoje. Ir tai yra ne tik garsiosios medžio graviūros, ilgą laiką garsinusios Japoniją. Lietuvoje pristatomų menų švairovė yra didžiulė: tai ir keramika, skulptūra, tušo tapyba, gėlių menas ikebana, japoniški kardai ir arbatos ceremonija.
Ne vienas lietuvis menininkas, sužavėtas rytietiškos estetikos principų, introdukavo japoniškas tradicijas į savo kūrybą.
(Dalios Dokšaitės sumi-e iš ciklo "Japonija"; autorės asmeninis archyvas)
Japoniško meno kolekcijos ir parodos Lietuvoje
Pirmieji dailės darbai iš Japonijos į Lietuvą pateko XIX a. antroje pusėje, Japonijai atsidarius prekybai. Greičiausiai vienas pirmųjų jų parsivežė Benediktas Tiškevičius iš savo 1875 m. kelionės į Japoniją, ir įkurdino Raudondvario dvare. Iki pat Antrojo pasaulinio karo juos kaupė ir kiti Lietuvos kolekcionieriai. Taip susiformavo didesnės ar mažesnės medžio graviūrų ir keramikos kolekcijos Plungėje, Šiauliuose, Kaune, Kretingoje ir Vilniuje.
Bene pirmoji galimybė viešai susipažinti su japonišku menu Lietuvoje buvo 1914 balandžio mėnesį, kuomet į Vilnių atvežta paroda. Kaip rašo tuometinės Lietuvos žinios, ją atvežė kažkoks pastoviai Kiote gyvenantis rusas, kuris prieš tai parodą eksponavo Kijeve ir kituose Rusijos imperijos miestuose. Čia pristatyta japonų tapyba ir kaligrafija ant medžio, popieriaus, šilko, taip pat keramika ir amatininkų dirbiniai. Lietuvius stebino, kad nemažai eksponatų buvo pigiai parduodami.
Na, o po 1990 m. nepriklausomybės Lietuvoje japonišką meną pristatančių renginių yra labai gausu.
Daugybė akvarėlių ir kitų paveikslėlių ant popieriaus ir t.t., parduodamų po kelioliką ar keliasdešimtis kapeikų. Yra net tikriausias gongas su balvoniukais.
– Lietuvos žinios, 1914 m. balandžio 15 d.
Japoniško meno kolekcijos Lietuvoje
Bene didžiausia šiuo metu Lietuvoje esanti japoniško meno kolekcija yra Lietuvos dailės muziejuje. Ji pradėta formuoti dar karo metais. Pirmosios japonų dailininkų sukurtos spalvotos medžio graviūros buvo įsigytos iš inžinieriaus ir architekto Algirdo Mošinskio (1905–1991), rinkusio meno kūrinius, senąsias knygas, žemėlapius. Tradiciniais peizažų ritinėliais bei kaligrafinės tapybos pavyzdžiais kolekciją papildė Vilniaus bernardinų rinkinys, Australijos lietuvių visuomenės veikėjos Genovaitės Kazokienės (1924–2015) bei JAV gyvenančio išeivijos mecenato ir filantropo Leono Maskoliūno šeimos dovanotos kolekcijos.
(Chaimo Frenkelio vila. Rytų meno galerijos eksponatai.)
Kitos didelės kolekcijos yra saugomos Vilniaus universitete, Vilniaus Dailės akademijoje. Į pastarąją medžio raižiniai atkeliavo iš Kauno meno mokyklos, o nupirkti Berlyne. Japoniškų graviūrų, tapybos, vazų ir tekstilės darbų yra ir Kauno Žilinsko galerijoje.
Onos Bagnickaitės XX a. I pusėje surinkta graviūrų kolekcijos didžioji dalis (21) yra Šiaulių "Aušros" muziejuje, o keletas eksponatų - Balio Sruogos memorialiniame muziejuje Kaune. Per Antrąjį pasaulinį karą jas išsaugojo muziejininkas Vladas Zdzickauskas. Kretingos pranciškonai 13 graviūrų XX a. pabaigoje gavo iš JAV gyvenančio Rytų meno žinovo ir kolekcininko tėvo kunigo Leonardo Andriekaus.
Japonijos fondo kilnojamosios parodos
1995 m. Vilniuje įsikūrus Japonijos informacijos centrui, o vėliau ir Japonijos ambasadai, nuo 1996 m. Lietuvą kasmet pasiekia kilnojamosios Japonijos fondo parodos, kurios parodomos skirtingose Lietuvos miestų erdvėse. Jau daugiau nei 20 kartų vykusių parodų dėka lietuviai galėjo susipažinti su skirtingais japoniškojo meno aspektais, tokiais kaip aitvarai ir vilkeliai, plakatas, fotografija, dailieji amatai, architektūra ir daugybe kitų.
(parodų plakatai: Japonijos ambasados Lietuvoje archyvas)
Japoniška tematika kuriantys menininkai
Lietuva turėjo ne tik galimybę susipažinti įvairiais Japonijos dailės kūriniais per parodas ir kitus renginius. Nemažai Lietuvos menininkų patys perėmė šios šalies estetikos ir meno filosofijos principus, kurie paveikė jų kūrybą.
Jau artėjant 1990 m. nepriklausomybei Lietuvoje prasidėjo didelė susidomėjimo ir susižavėjimo Japonija banga. Ji reiškėsi per tuometinių menininkų bandymus pažinti ir atkartoti japoniškos kultūros motyvus. Ypatingai lietuvius sužavėjo japonų grafika ir tušo tapyba (sumi-e), kuri netgi išaugo į atskirą meninę srovę. Čia pristatome tik keletą lietuvių dailininkų, kuriančių ar kūrusių japoniška tematika.
(Ievos Liaugaudaitės paroda „Smilgos aplankė peizažą“; Literatūros ir meno nuotr.)
Japonų kultūra pradėjo domėtis beveik prieš 40 metų, dar būdama Vilniaus dailės akademijos studente, o paskutiniuosius 30 metų išskirtinai paskyrė šiai šaliai. Nuo 1995 m. dirba sumi-e (tapyba tušu) technika ir kaligrafija. Sumi-e – tai monochrominė arba jai artima tapyba ant ryžių popieriaus arba šilko švelniomis vandeniu atskiestomis spalvomis.
Dailininkė dalyvauja parodose Japonijoje, Kinijoje, Taivane, daugelyje Europos šalių, kur pelnė aukščiausius apdovanojimus. Lietuvoje ir užsienyje suruošė virš 30 sumi-e ir kaligrafijos personalinių parodų. Yra parengusi ne vieną tarptautinį projektą. Dalyvauja mokslinėse konferencijose, veda sumi-e ir kaligrafijos seminarus, skaito paskaitas, aktyviai dalyvauja radijo bei televizijos laidose, rašo straipsnius. 1998 m. įkūrė savo meno studiją "Tušo kelias", o 2013 m. - Japonų kultūros namus Vilniuje.
Jos mokiniai perima iš Dalios Dokšaitės tušo tapybos tradiciją ir noriai kuria darbus šia technika.
(Sumi-e darbų ciklas "Lietuva". Iš Dalios Dokšaitės asmeninio archyvo)
Buvęs Lietuvos kultūros ministras, dabartinis Nacionalinio muziejaus direktorius yra artimai susijęs su Japonija. 1995-1997 m. jis studijavo Tokijo menų universitete Japonijoje Japonų stiliaus tapybos katedroje, o 2001 Vytauto Didžiojo universitete apgynė disertaciją anglų kalba „Naujoji tvarkos paradigma Nišidos ir Merleau-Ponty filosofijoje“. Daugelį metų Vilniaus dailės akademijoje dėstė tapybą, paremtą japonų kaligrafijos ir tapybos tušu technikomis.
Šis grafikas 1996-97 m. surengė net tris savo darbų parodas Japonijoje: Nagojoje, Tokijuje (Shimizu galerija) ir Jokohamoje (Bellini galerija). Japoniška tušo tapyba turėjo didelę įtaką jo kūrybai. Savo japoniška estetika sukurtus darbus jis ne kartą eksponavo Lietuvoje ir Europoje.
Už savo nuopelnus 2020 m. Japonijos vyriausybės buvo apdovanotas Tekančios saulės ordinu.
Lina Kusaitė – iliustratorė, ekologinio meno pedagogė ir trenerė, gyvenanti Belgijoje. Jos darbai naudojami tarptautiniuose leidiniuose, kompiuteriniuose žaidimuose, eksponuojami parodose. Pagrindinis Linos kūrybinės veiklos įkvėpimas yra gamta ir jos ekosistemos. Persikėlusi gyventi į Belgiją ir praplėtusi kultūrinį akiratį, Lina pradėjo giliau pažinti Azijos kultūras per filmus, animaciją ir knygas. Jos kūrybinių ieškojimų ir išraiškų objektas – tai, kas keista, ar net trikdo. Įkvėpimo šaltinis – tokie žmonės kaip rašytojas Kobo Abe, animatoriai Hayao Miyazaki, Mamoru Oshii, Satoshi Kon ir Masanobu Fukuoka, japonų ūkininkas ir filosofas. Pastarojo darbai pakeitė Linos suvokimą apie žmogaus prigimties ryšį su gamta. Įkvėpta jo darbų ir natūralaus ūkininkavimo bei augalų gildijos metodo filosofijos, Lina pasinėrė į įvairių metodikų, dirbtuvių ir meno kūrinių kūrimą, siekdama informuoti žmones apie visuomeninį augalų gyvenimą ir neabejotiną žmogaus poreikį bendrauti su laukiniu pasauliu.
(darbai iš asmeninio Linos Kusaitės archyvo)
(bernardinai.lt nuotr.)
Ši menininkė pagal senovines technologijas ir iš autentiškų audinių kūrė lėlių kimono. Nuo 2012 m. ji kurdavo kimono šarnyrinėms lėlėms (ball-jointed doll), kurios yra miniatiūrinės žmonių kopijos. Siūdama kimono iš autentiškų vintažinių medžiagų, menininkė siekė atkurti Edo laikotarpio rūbus ir madas. Tai - natūralūs šilkai, daugumos jų raštai piešti rankomis arba siuvinėti.
Menininkės darbai pripažinimo sulaukė visame pasaulyje. Tokyo TV buvo specialiai atvažiavę filmuoti neįprastų meno kūrinių.
Svarbiausią dėmesį skyriau buities grožiui ir sustabdytos akimirkos trapumui. Lėlių kostiumus, rūbų drapiruotes ir interjero detales kūriau siekdama atskleisti japoniškų namų jaukumą, subtilumą, minimalistinę detalių prabangą
– Zina Latinienė, 2017 m.
Ši dailininkė ir keramikė kuria skulptūrinius aukšto degimo šamoto keramikos kūrinius, kuriuos glazūruoja autorinėmis medžio pelenų glazūromis. Jos kūryba pasižymi natūralumu, spontaniška raiška, improvizacija ir minties gelme, atliepia Rytų keramikos estetikos principus bei filosofiją. Autorė piešia tušu (zenga stilistikoje) bei kuria haiku (poezijos trieilius).
(asmeninio Rimos Leipuvienės archyvo nuotr.)
Vilniaus dailės akademijoje baigusi freskos-mozaikos magistro studijas, menininkė gyvena ir kuria Vilniuje. Nuo 2010 m. dalyvavo daugiau nei 20 parodų Lietuvoje, Italijoje, JAV. Tyrinėdama įvairius Vakarų pokario abstrakčiosios tapybos sąveikos su Rytų Azijos kaligrafijos principais aspektus, I. Liaugaudaitė pagrindinį dėmesį savo mene susitelkia į savitą, Japonijoje išsiskleidusią, spontaniškąją zenga kaligrafijos ir tapybos kryptį, kurios esmė – poetinė kūrėjo gyvybinės energijos, harmoningų kompozicinių struktūrų iškrova.
(Ieva Liaugaudaitė 2022 m. prie darbo „Vėjas švelniai kviečia šokiui“ parodoje „Smilgos aplankė peizažą“; Menininkės asmeninio archyvo nuotr.)
Šios dailininkės betono papuošalų kolekcija „Metabolism | between utopia and reality“, įkvėpta Japonijos metabolizmo architektūros. Kolekcijos tikslas – atkreipti dėmesį į pastatų leitmotyvus, keičiančius architektūrinę formą ir įgaunančius skirtingą prasmę. Kolekcija kviečia patirti pirmapradžius metabolizmo architektūros atskaitos taškus, kuriuose paprasti miesto motyvai ir formos virsta utopiniais komponentais, gebančiais atsiskleisti pastatų virsmo kontekste. Pasirinkti ikoniniai Tokijo metabolizmo statiniai – Nakagin kapsulių bokštas ir Šidzuokos centras, betono juvelyrikoje virsta simboliais, pasakojančiais Japonijos architektūros istoriją.
(Japoniškos architektūros įkvėptas papuošalas. Nuotr.: žurnalas "Statyba ir architektūra")
Nuo 1998 m. surengė ne vieną asmeninę grafikos darbų, estampų, piešinių, eskizų ir tapybos tušu parodą Vilniuje, Kaune, Zarasuose. 2009–2014 m. dalyvavo Dalios Dokšaitės kaligrafijos ir tapybos tušu studijos „Tušo kelias“ parodose. Ji pamėgo sumi-e tapybą japonišku sausu tušu ant plono kaligrafinio popieriaus. Pasak autorės, ši technika – jai ir pažintis, ir žaidimas, ir bandymas profesionaliai suprasti kitokią meninę kalbą. Ji kaprizinga, tačiau subtili, jautri ir turtinga, reikalaujanti susikaupimo ir kantrybės. Pažiūrėjus – lyg lengvutė ir aiški užduotis, tačiau pirmi pojūčiai apgaulingi: teptukas nepaiso rankos, popierius kaip sugertukas.
Kitos japoniško meno formos Lietuvoje
Šiuolaikinis menas
(2020 m. Pasaulinė taikos meno paroda. Lietuvos nacionalinio kultūros centro nuotr.)
Japonai yra gerai žinomi dėl ypač inovatyvaus modernaus meno, panaudojančio pažangiausias technologijas. Viena pirmųjų šiuolaikinio Japonijos meno parodų buvo surengta 1996 m. Vilniuje. Jos metu Tošihiro Kuno pristatė savo instaliacijas, kurias kuria keliaudamas po pasaulį, visada naudodamas tas pačias medžiagas (druską, ryžius, žemę, medį, metalą) ir kaskart prisitaikydamas prie vietinės aplinkos. 1997 m. surengta ir Norijuki Tanakos paroda. Lietuvoje galimybę pristatyti savo kūrinius turėjo ir Hirošis Egamis, Taeko Mori, Mikio Kavasaki bei daugybė kitų menininkų.
Vienas iš lietuvių, padedančių ateiti šiuolaikiniams japonams menininkams į Lietuvą yra Saulius Valius, jau daugiau nei 20 metų aktyviai palaikantis kūrybinius santykius su šia šalimi.
Skulptūra
Besidomintieji skulptūra ir Lietuvoje gali pamatyti japoniškų meno kūrinių. Vienas jų - paminklas "Mėnulio šviesa" (Moon Light), 2001 m. išdygęs šalia Žydų muziejaus Holokausto ekspozicijos (Pamėnkalnio g. 12). Šis Čiunės Sugiharos atminimą įamžinti skirtas kūrinys sukurtas japonų skulptoriaus Goiči Kitagavos ir lietuvio Vlado Vildžiūno.
(Seimo kanceliarijos / Džojos Gundos Barysaitės nuotr.)
Netoli Vilniaus esančiame Europos parke eksponuojami net penki japonų menininkų kūriniai. Kurdamas skulptūrą ENGI ikebanos meistras Jošitada Ihara (g. 1943) pritaikė tradicinius sodų ir gėlių kūrimo principus. Tik šįkart jo puokštė sukurta ne iš gėlių, bet iš 17 akmens riedulių, įvairių spalvų ir rūšių granito. Kūrinys skirtingai atsiskleidžia žiūrovui keičiant stebėjimo vietą.
O štai kurdamas skulptūrą "Įėjimas vėjui ir orui", Kodžis Nakase joje įprasmino Lietuvos istoriją. Akihiko Kuwayama sukūrė plieninę "Gyvatę", kuri slypi čia pat, pakelėje, tačiau aptinkama ne kiekvieno lankytojo. Skulptorės Tei Kobajaši kūrinys "YONI: Marijos Gimbutienės atminimui" primena šios mokslininkės idėją, kad visa, kas susiję su žeme, priskiriama moteriškajam pradui, o dangus, paukščiai, vėjas – vyriškojo prado elementai. Menininkas Makoto Ito (g.1950 m.) parke paliko kūrinį "Sraigė", kuri einant ratu aplink atsiveria vis kitu rakursu, tampa vis kita skulptūra.
Būnant Lietuvoje, didžiulį įspūdį paliko natūrali aplinka ir galinga energija žmonių, kovojančių už ateitį: tai aš norėjau išreikšti savo darbe.
– Kodžis Nakase
Keramika
Japoniška keramika yra dar viena lietuvių pamėgta japoniško meno forma. Ji pristatoma ne tik per parodas, bet ir bandoma įdiegti šios keramikos gamybos tradiciją Lietuvoje. Pirmoji senovinė degimo krosnis anagama Lietuvoje pastatyta 2004 metais Gojaus kaime (Trakų raj.), dailininkės keramikės Dormantės Steponavičienės iniciatyva.
Kita keramikė Beatričė Kelerienė po dešimtmečio trukmės mokslų Japonijoje 2014 m. netoli Vilniaus esančioje Karamazinų vietovėje pastatė antrąją Lietuvos anagamą. Jos ilgis siekia penkis metrus, ir kūrenti ją reikia 5 paras. Į anagamą telpa daugiau nei 150 keramikos darbų. Jos degimo sesijose dalyvauja ir kiti Lietuvos keramikai, skulptoriai.
(Beatričės Kelerienės degtas puodelis. Autorės nuotr.)
Arbatos ceremonija
(Raimonda Strazdienė atlieka arbatos ceremoniją Druskininkuose. 2020 m. Druskininkų "Atgimimo" mokyklos nuotr.)
Arbatos ceremoniją galime laikyti vienu iš tų formų, kurioje susijungia įvairūs japoniški menai. Čia dalyvauja keramika, skoniai, kaligrafija, poezija, architektūra, teatras. Šiuo menu gėrimės per visus penkis pojūčius.
Iš Kinijos į Japoniją atėjusi arbatos gėrimo tradicija buvo išgryninta ir kanonizuota prieš penkis šimtmečius, ir nuo tada perduodama iš kartos į kartą. Japonijoje tai nėra tik arbatos išgėrimas. Tai – akimirkos sustabdymas, įsigilinant į mus supančią gamtos ir buities kasdienybę.
Nuo pat 1990 m. Lietuvoje yra galimybės pasimėgauti arbatos ceremonijomis, kurias siūlo atvykę profesionalūs meistrai. Keletas lietuvių, tokių kaip Raimonda Strazdienė, yra kruopščiai mokęsi šio meno Japonijoje, ir atvežė jo tradicijas į Lietuvą.
Tekstilė
Japonijoje tekstilė yra svarbi meninės išraiškos forma, išvysčiusi išskirtines audimo, dažymo, siuvinėjimo technikas. Japonai tekstilės menininkai ne vieną kartą prisistatyti Lietuvoje, rengdami savo parodas, dalyvaudami tekstilės bienalėse ir kitomis formomis.
Taip pat ne vienas lietuvių tekstilės ir drabužių dizaineris savo kūryboje įkvėpimo semiasi iš Japonijos. Pavyzdžiui, Miglė Lebednykaitė Japonijoje mokėsi shibori dažymo technikos, kurią pritaiko savo kūryboje. Dizainerė Olesė Kekienė įkvėpimą mato japonų wabi sabi (netobulumo ir nepagražintos realybės) filosofijoje, neretai naudojasi boro sashiko technika arba intuityvaus daigstymo metodu. Vilius Venckevičius remiasi japonų yohaku no bi filosofija, kūriniuose ryški wabi sabi estetika, ir jam būdingas neužbaigtumo, netaisyklingumo, boro dygsniavimo ir precizikos junginys.
Ikebana
Japoniškas puokščių menas ikebana, panašiai kaip ir japoniški sodai, Lietuvoje sulaukė daug pasekėjų. Jau pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais buvo surengta ne viena šio trapaus meno paroda, kūrybinės dirbtuvės.
Nuo 2009 metų Japonijos ambasada organizuoja ikebanos demonstracijas ir mokymus, netrukus susidūrė ir šio meno entuziastų grupelė, o VU botanikos sodas Kairėnuose tapo vienu iš svarbiausių renginių centrų.
Yra ir kelios lietuvės, išmokusios šio meno paslapčių Japonijoje, tarp kurių reiktų paminėti Laimutę Vanagienę, Rasą Varvuolienę ir kitas.
(Lietuvoje sukurta ikebanos puokštė. Lauros Popkytės-Fukumoto asmeninio archyvo nuotr.)
Japoniški kardai Lietuvoje
Lietuviai turėjo galimybę susipažinti ir su dar viena japoniško meno forma - kardais. Nors Lietuvoje jie dažniau siejasi su karyba, Japonijoje jie taip pat yra vertinami ir kaip meno kūriniai, per kuriuos atsiskleidžia gamintojo meistriškumas bei natūralus metalo grožis.
Per nepriklausomos Lietuvos istoriją buvo surengtos net dvi šiam menui skirtos parodos. Vieną jų 2004 m. suorganizavo japonų verslininkas Fuminori Noba, o antrąją 2020 m. – Lietuvoje žinomas kardų kolekcionierius Paulius Rūkas.
(Kardų parodos atidarymas Vytauto Didžiojo karo muziejuje 2020 m. A. Zyko nuotr.)
Bibliografija
- Adomaitienė, Rasa, Mikulionis, Skaistis. 2000. Senoji japonų graviūra. Lietuvos dailės muziejus.
- Baltrukonis, Jokūbas. 2020. Kauno ir Tokijo architektūrinės paralelės menininkę įkvėpė sukurti papuošalus iš betono. Statyba ir architektūra, 2020 vasario 26 d..
- Jonynaitė, Dalia. 2000. Onos Bagnickaitės japoniškų graviūrų kolekcijos tyrinėjimai. Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centras.
- N.D. Azijos menininkų kūriniai Europos parke. Europos centro muziejus "Europos parkas".
- N.D. 2005. Seną Japonijos mokyklą atgaivino lietuviai menininkai. Delfi.
- N.D. 2017. Lėlės vienai dienai įkūnys Japonijos istorinę kultūrą ir buitį, Bernardinai.lt, 2017 balandžio 19 d.
- N.D. 2021. Anagamos krosnyje menininkų kūrinius nudažė ugnis ir pelenai. Panevėžio miesto Dailės galerija, 2021 kovo 25 d.
- Žukauskienė-Čepulionytė, Gabija. 2001. Dešimties metų Lietuvos ir Japonijos kultūros ryšių apžvalga. Mokslas ir gyvenimas, spalis.