Kinas ir fotografija
Kinas ir fotografija ne tik turi galią metaforų galia perkeisti pasaulį ir kurti meną, bet kartu yra svarbios švietimo priemonės. Jų dėka tarsi iš knygų, galime pažinti tolimą kultūrą ir ją geriau suprasti.
Be to, šios meno formos kartais gali kurti atskiras subkultūras. Ypač tai galima pasakyti apie japoniškosios animacijos (anime) ir komiksų (manga) sklaidą Lietuvoje, dėl ko stipriai veikiama jaunimo kultūra.
(filmo „Persona non Grata“ pasaulinė premjera Kaune, „Romuvos“ kino teatre 2015 m.; VDU Azijos studijų centro archyvo nuotr.)
Kinas
Dar sovietmečiu lietuviai turėjo galimybę susipažinti su Japonijos kino klasika: A. Kurosawa, Y. Ozu ir kitų režisierių darbais. Jie ne tik nukeldavo žiūrovą į kitokią visuomenę, bet kartu ir leido daugiau sužinoti apie šalies istoriją, kultūrą.
Šiuo metu japoniškojo kino pažinimo neberiboja niekas. Lietuvoje vyksta kasmetiniai kino festivaliai, rodomi žymiausių režisierių darbai. Japonijoje prisistato ir iš Lietuvos kilę režisieriai: kino profesionalams jau yra žinomi Jono Meko, Audriaus Stonio, Arūno Matelio ir kiti vardai.
(R. Hamaguchi filmo „Drive my Car“ reklaminis plakatas; kompanijos „Lokys, liūtas ir šakelė“ archyvo nuotr.)
Japonijoje geriausiai žinomas lietuvių kilmės režisierius neabejotinai yra Jonas Mekas, kurio filmų peržiūros buvo organizuojamos ne kartą, išleisti ir šiai asmenybei skirti leidiniai.
Tuo tarpu vienas pirmųjų Lietuvoje kuriančių režisierių prisistatymų Japonijoje buvo 1997 m., kuomet Šarūnas Bartas su savo filmais dalyvavo Japonijos dokumentinių filmų festivalyje. 2005 m. Vasedos universitete įvyko Lietuviškos poetinės dokumentikos festivalis, kuriame demonstruoti kelių režisierių filmai, dalyvavo režisierius Audrius Stonys.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, lietuviškas kinas pristatomas kasmet vykstančiose ES Filmų dienose. Jas organizuoja Nacionalinis Japonijos filmų archyvas, ES delegacija Japonijoje ir prisideda Lietuvos ambasada. Šių renginių dėka japonų žiūrovai galėjo susipažinti su tokiais lietuviškais filmais kaip „Vilko dantų karoliai“ (2005), „Santa“ (2015), „Ekskursantė“ (2016), „Sengirė“ (2019), „Dar viena svajonių komanda“ (2021) ir kitais.
Svarbiausias japonų kiną Lietuvoje pristatantis renginys – Japonijos ambasados Lietuvoje nuo 1997 m. beveik kasmet organizuojamas festivalis, kurio metu Lietuvos žiūrovai supažindinami su kino klasikų ir šiuolaikinių režisierių darbai. Tarp jų yra M. Shinoda, Y. Negishi, Y. Yamada, Y. Ozu, A Kurosawa ir daugybė kitų režisierių.
2021 m. įvyko 20-asis, jubiliejinis festivalis. Dauguma festivalių vyko Vilniuje, tačiau dalis filmų rodomi ir Kauno bei Klaipėdos kino teatruose.
(2021 m. festivalio plakatas. Japonijos ambasados Lietuvoje archyvas)
(filmo „Kaunas. Sugiharos ir Japonijos ženklai“ plakatas, 2018 m.; VDU Azijos studijų centro archyvas)
Č. Sugihara ir jo istorija yra viena iš temų, mėgstamų tiek Japonijos, tiek Lietuvos kinematografų. Ji buvo ekranizuota ne vieną kartą tiek kaip dokumentiniai filmai, tiek kaip serialai.
2015 m. pasirodė ir vaidybinė šios istorijos inscenizacija: Nippon TV sukurtas filmas Persona non Grata, kurį režisavo japonų kilmės amerikiečių režisierius Cellin Gluck, o vaidino žymūs japonai aktoriai Karasawa ir Koyuki. Filmo pasaulinė premjera įvyko Kaune, istoriniame „Romuvos“ kino teatre, o po to jis daug kartų rodytas Japonijoje, Lietuvoje bei kitose pasaulio šalyse.
Tarp lietuvių kurtų filmų apie Č. Sugiharą pirmiausia paminėtinas 2018 m. pristatytas dokumentinis filmas „Kaunas. Sugiharos ir Japonijos ženklai“ (kūrė Aurelijus Zykas, Kristijonas Jakubsonas ir Linas Didvalis), skirtas Lietuvos–Japonijos santykių istorijai. Jame be Č. Sugiharos pristatomos ir tokios asmenybės kaip Jukičis Fukudzava, Steponas Kairys, Matas Šalčius. Ta pati komanda 2021 m. sukūrė dar du filmus, skirtus Č. Sugiharos istorijai: „Sugihara: Istorija sujungusi pasaulį“ ir „Gyvenimo vizos: drąsos jungtys“.
Manga ir animė
Japoniška animacija lydi lietuvį žiūrovą nuo pat vaikystės. Dar sovietmečiu vaikai žavėjosi animaciniais filmais „Batuotas katinas“, kurio vienas iš kūrėjų buvo Hayao Miyazaki, ir „Pingviniukas Lolo“, kurį bendrai kūrė japonų ir sovietų animatoriai. Vieni pirmųjų užsieninių animacinių filmukų, rodyti per nepriklausomos Lietuvos televiziją buvo Candy Candy ir Astro Boy.
Nuo tada japoniškosios animacijos įtakos Lietuvoje tik stiprėja, virsdama atskira subkultūra.
(animė "Žozė, tigras ir žuvis" reklaminis plakatas, 2020 m.; @vlgfilmai archyvas)
(E-Asia TV reportažas iš Anime Nights festivalio 2015 m.)
Japoniškoji animacija animė ir komiksai manga yra svarbus šiuolaikinės Japonijos kultūrinis fenomenas, palietęs skirtingas amžiaus ir visuomenės grupes. Nors Japonijoje šis fenomenas neapsiriboja amžiumi, Lietuvoje ji dažniausiai siejama su paauglių ir jaunimo kultūra. Domėdamiesi jaunuoliai neretai patys persirengia mėgstamais personažais (cosplay), rengia viešus pasirodymus.
Šios kultūros pomėgis ilgainiui išsivystė į didelius tradicinius renginius. Svarbiausi jų yra nowJapan, Anime Nights, Comic Con Baltics ir kiti.
Fotografija
Fotografija nuo pat XIX a. pabaigos buvo svarbus būdas lietuviams pažinti Japoniją. Pirmieji ten lankęsi žmonės iš Lietuvos, pvz. B. Tiškevičius bei B. Pilsudskis fiksavo Japoniją savo nuotraukose, kurias parsivežė į Lietuvą. Tačiau tikrieji fotografų mainai užsimezgė tik po Lietuvos nepriklausomybės 1990 m. Fotografai lanko vieni kitus, organizuoja kūrybines dirbtuves, parodas, vykdo jungtinius projektus.
Lietuvoje buvo surengta ne viena japonų fotografų paroda, pristatanti Japonijos kultūrą, fotografijos meną. Vienas pirmųjų pavyzdžių – 2011 m. fotomeno festivalyje Vilniuje „In Focus“, kuruojant Eglei Deltuvaitei ir Mikiko Kikuta parodoje „Suasmenintas pasaulis“ pristatyta šiuolaikinė Japonijos fotografija. 2012 m. ta pati paroda parodyta Kaune, o 2016 m. – Plungėje. Tarp Lietuvoje savo parodas surengusių fotomenininkų galima paminėti Toshiki Ozawa (2006–2011), Hideaki Hamada (2012), Mayumi Suzuki (2017), Takahiro Hara (2019) ir daugybę kitų.
Tuo tarpu vienas ryškesnių lietuvių fotografų prisistatymų Japonijoje buvo 2014 m., kuomet spalio mėnesį Šibatos fotografijos festivalis ypatingą dėmesį skyrė Lietuvai. Jo metu pristatyti žymesni Lietuvos fotografai, vyko paskaitos Šibatoje ir Tokijuje. Tarp Japonijoje savo darbus eksponavusių menininkų galima paminėti Antaną Sutkų (1996 m. Nikon galerijos Tokijuje ir Osakoje, 2002 m. Striped House galerija Tokijuje), Marių Jovaišą (2010 m.), Žilviną Glušinską (2021 m., kasmetinė Pinhole paroda) ir kitus.
Ne vienas Lietuvos fotografas yra perėmęs japonišką estetiką. Tarp jų yra Mindaugas Gabrėnas, Vitalijus Janušonis, Gintas Kavoliūnas, Karolis Janulis.
(A. Sutkaus parodos Striped House galerijoje plakatas)
Kaip šalies svečiui man lengviau pastebėti Lietuvos netikėtą grožį; ten ir nutaikiau savo objektyvą. Naudokite savo amžius menančią gamtą ir perpinkite ją su šiuolaikiškumu.
– Nao Tsuda
Šis fotografas yra vienas pirmųjų Japonijos fotomenininkų, pristačiusių savo kūrybą Lietuvoje. Svarbiausias jo kūrybos akcentas yra subtili fotografijų spalvinė gama, kurią autorius išgauna tiek naudodamas specialią fotografijų spausdinimo technologiją, tiek pastebėdamas „fotogeniškus“ spalvų derinius jį supančioje aplinkoje.
Japonijos meno organizacijos Kokugakai narys, Tokijo tarptautinės fotografijos grupės bei ArcenCiel fotoklubo pirmininkas Toshiki Ozava apie Lietuvą sužinojo iš kauniečio fotomenininko Aleksandro Macijausko, kuomet šis pakvietė surengti Lietuvoje parodą. 2006 m. T. Ozawa pristatė ciklą „Kelionė pastelinėmis spalvomis“, o vėliau kasmet surengė dar keturias parodas. Šiame cikle jis pristato įvairias "egzotiškas" šalis, ir vietos jo kūryboje randa ir Lietuva. Jos vaizdus jis pristatė 2007 m. parodoje, didelį dėmesį skirdamas Mažeikių rajone esantiems sunykusiems dvarams.
1976 m. gimęs fotografas keliauja po pasaulį, kur susiduria su peizažais, vietomis ir žmonėmis, siekia tyrinėti vaizdus, peržengiančius laiką ir erdvę. Jo ramybe dvelkiantys darbai vis labiau žinomi Japonijoje ir užsienyje. Pirmą kartą į Lietuvą atvyko 2014 m., kuomet dalyvavo kolektyvinėje parodoje apie Tohoku žemės drebėjimą.
(darbas iš parodos "Elnias Forest". Nao Tsuda fotografija)
Būdamas Lietuvoje susidomėjo jos kultūra. Jis domisi senaisiais tikėjimais, liaudies medicina, šventais akmenimis, medžiais ir ypatingomis vietomis. Iš įamžintų Aukštadvario krašto vaizdų 2018 m. jis surengė asmeninę parodą ir išleido menišką poezijos ir fotografijų knygą „Elnias Forest“ / エリナスの森 anglų ir japonų kalbomis.
Vienas pirmųjų lietuvių fotografų, susidomėjusių japoniškomis tematikomis buvo Paulius Normantas. Nors daugiausia žinomas kaip Tibeto mylėtojas, jį domino ir Japonija.
Poeziją rašė haiku stiliumi, o 1996 m. jis surengė parodą "Pietinės Kurilų salos/Šiaurinės Japonijos teritorijos". Joje atsiskleidžia ne tik Kurilų salų grožis, bet ir kadaise čia gyvenusų japonų drama: nuotraukose užfiksuotos smėlyje gulinčios kutani keramikos duženos primena apie čia gyvenusius žmones ir jų kultūrą.
Arturas Valiauga 2008 m. buvo pakviestas dalyvauti EU-Japan Fest remiamame projekte "European Eyes on Japan", kurio dalyviai iš Europos kviečiami fiksuoti skirtingas Japonijos prefektūras. A. Valiauga fotografuodamas Niigatos prefektūros gyvenimą sutelkė savo žvilgsnį į maisto temą. Jo paroda "Japoniškas dienos meniu" pirmą kartą eksponuota 2009 m. liepos mėn. Vėliau 2014 m. ji parodyta Japonijoje, o 2016 m. Lietuvoje.
(A. Valiaugos parodos plakatas)
Japonija pasivaideno tarsi mitas, kurį vis dar saugo vienišos medinės šventyklos, pasislėpusios po didingais nuogų sakurų skliautais. Ryžių baltumo kalnai vasario mėnesį iš tolo atrodo švelniai apžėlę, bet klaidūs ir nepraeinami – žengus artyn.
– Arturas Valiauga
Bibliografija
- ArtNews. 2011. Festivalis "In Focus" trečią kartą užlies vilnių fotografijos menu. ArtNews, 2011 m. rugpjūčio 16 d.
- N.D. 2018. Šiuolaikiniai Lietuvos kūrėjai laužo stereotipus Japonijoje. 15min, 2018 m. spalio 26 d.
- N.D. 2016. Kaune - fotografijų paroda apie 2011 metų cunamį Japonijoje. 15 min, 2016 m. rugpjūčio 28 d.
- Pabedinskas, Tomas. 2011. Toshiki Ozawa nuotraukose - pastelinių spalvų kontrastai. 15 min, 2011 m. balandžio 13 d.
- Žukauskienė-Čepulionytė, Gabija. 2001. Dešimties metų Lietuvos ir Japonijos kultūros ryšių apžvalga. Mokslas ir gyvenimas, spalis.
- リトアニア・ポエティック・ドキュメンタリー映画祭