Lietuvos ir Japonijos santykiai sovietmečiu
Prasidėjus sovietinei okupacijai Lietuva nebegalėjo tęsti savarankiškos užsienio politikos, todėl buvo uždaromos Kaune įsikūrusios užsienio atstovybės, nutrūko dvišalės sutartys. Lietuvos–Japonijos ryšiai taip pat perėjo į sąstingio laikotarpį, nes Lietuvoje nebeliko Japonijos konsulato (Sugihara Kauną paliko 1940 m. rugsėjo pradžioje), o Japonijos dėmesys buvo sutelktas į išsikerojusi militarizmą ir karo veiksmus Ramiojo vandenyno fronte.
Po karo Lietuvos TSR ir žymias pertvarkas patyrusios Japonijos ryšiai mezgėsi iš lėto ir buvo itin riboti. Tai neturėtų itin stebinti, turint omeny, kad Šaltojo karo kontekste Japonija, palaikanti glaudžius santykius su JAV, buvo „kitoje barikadų pusėje“. Kita vertus, sovietiniu laikotarpiu galime aptikti ir kelis išskirtinius Lietuvos–Japonijos suartėjimo epizodus, kurių atminimą norisi išsaugoti. Tarp jų – pirmieji aukšto lygio susitikimai, Lietuvos ir Japonijos delegacijų vizitai, visuomeniniai bei kultūriniai mainai, o žvelgiant plačiau dėmesio verti ir lietuvių išeivių siekiai skleisti nepriklausomos Lietuvos žinią.
(buvusio premjero Jasuhiro Nakasonės vizitas Lietuvoje 1988 m.; LCVA 0-103308)
Pirmasis lietuvis, spaudęs ranką imperatoriui
Pirmieji aukšto lygio vizitai į Japoniją, kuriuose dalyvavo ir Lietuvos atstovai, įvyko XX a. septintajame dešimtmetyje. Tuo metu buvo stebimas Japonijos ir Tarybų Sąjungos santykių atšilimas, o į delegacijas būdavo įtraukiami ne tik Komunistų partijos veikėjai iš Maskvos, bet ir sąjunginių respublikų atstovai. Čia galima išskirti Justą Paleckį, ilgametį LTSR Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininką, kuris buvo aukščiausias to meto Lietuvos pareigūnas, lankęsis Japonijoje. Tai jam pavyko padaryti du kartus: 1960 ir 1969 metais.
Šie vizitai dėl savo išskirtinumo nusipelno atskiro pristatymo, tačiau tiek prieš Paleckio vizitą, tiek ir po jo, su Japonija ryšius mezgė žurnalistai, kūrybine energija keitėsi meno atstovai, vieni kitus įkvėpė japonistikos Lietuvoje bei lituanistikos Japonijoje pradininkai.
(J. Paleckis Japonijoje; LCVA 0-061283)
Pirmoji kelionė buvo susijusi su Paleckio dalyvavimu Tarpparlamentinės sąjungos konferencijoje, kuri tais metais vyko Tokijuje rugsėjo 29 – spalio 7 dienomis. Kaip ir kiti konferencijos dalyviai, Paleckis lankėsi Japonijos parlamento rūmuose bei dalyvavo imperatoriaus rūmuose vykusiame priėmime, kuris prasidėjo imperatoriaus Hirohito sveikinimu ir rankų visiems atvykusiems svečiams paspaudimu. Įvykis simbolinis, tačiau tuo pačiu ir istorinis, nes iki tol Lietuvos atstovams tokio aukšto lygio susitikime nebuvo tekę dalyvauti.
(J. Paleckis spaudžia ranką Japonijos imperatoriui Hirohito; iš J. Paleckio knygos „Kelionių knyga“, Vaga, 1969)
Paleckis Tokijuje ir jo apylinkėse praleido kelias dienas, apie tai likę nemažai įspūdžių jo knygose. Vizitas didele dalimi buvo darbinis: surengti susitikimai su Japonijos–Tarybų Sąjungos draugijos nariais, aprašoma pažintis su Vasedos universiteto rusų kalbos ir literatūros profesoriumi Tatsuo Kuroda. Čia pat pateikiama informacija apie Japonijos politinę, ekonominę, socialinę padėtį, šiek tiek pristatomi kai kurie istorijos etapai, aprašomi turistiniai objektai. Nors bendrą pasakojimų toną formavo Paleckio komunistinės pažiūros, matosi jo susižavėjimas ir pagarba Japonijai, o paskutiniu sakiniu išreiškiamas palinkėjimas sau galbūt ateityje dar kartą sugrįžti į šią šalį.
(proginis vokas ir pašto ženklas, skirtas paminėti tarpparlamentinės sąjungos konferenciją Tokijuje)
(J. Paleckis su Niigatos miesto meru; iš J. Paleckio knygos „Po pasaulį pasidairius“, Vaga, 1979)
Sau duotas palinkėjimas išsipildė po devynerių metų, kuomet Paleckis 1969 m. balandžio 15–24 d. vėl lankėsi Tokijuje, atstovaudamas Sovietų Sąjungą kaip TSRS Tautybių tarybos pirmininkas. Šįkart jo vizitas buvo itin intensyvus: susitikta su Japonijos ministru pirmininku Eisaku Sato, užsienio reikalų ministru Kiiči Aiči, Japonijos parlamento pirmininkais Micudžiro Išii (iš Atstovų rūmų) ir Judzo Šigemune (iš Patarėjų rūmų), Tokijo gubernatoriumi Riokiči Minobe. Išvyka surengta ir už sostinės ribų, aplankyta Niigatos prefektūra, susitikta tiek su prefektūros gubernatoriumi Širo Vatariu, tiek ir su Niigatos miesto meru Kotaro Vatanabe.
Galiausiai, dar kartą pasimatyta su imperatoriumi Hirohito. Pastarasis susitikimas neapsiribojo kaip anksčiau tik rankų paspaudimu, bet buvo ilgesnės trukmės su pokalbiais apie tarptautinę situaciją, Japonijos ir Sovietų Sąjungos santykius.
Atrodo, kad Paleckis buvo vienintelis lietuvis artimiau bendravęs su tuometiniu Japonijos imperatoriumi. Kitas panašaus lygio susitikimas įvyko jau 1992 m. tarp kitos kartos atstovų – Vytauto Landsbergio ir imperatoriaus Akihito. Apie tai skaitykite naujausiems Lietuvos–Japonijos santykiams skirtoje dalyje.
(J. Paleckis vizito Japonijoje metu; LCVA 0-061282)
(J. Paleckis su Niigatos prefektūros gubernatoriumi; iš J. Paleckio knygos „Po pasaulį pasidairius“, Vaga, 1979)
Iš prieškambario nužingsniavome į audiencijų salę. Tai tiesiog didelis kambarys be jokių papuošalų. Viename kampe keli maži staliukai ir prie jų kėdės. Čia mus sutiko sausas, neaukšto ūgio, juodais ūsiukais nudegusiame veide imperatorius Chirochita. Jis vilkėjo paprastu šviesiu kostiumu, o imperatorienė Nagaka - tautišku japonų apdaru - kimono.
– iš J. Paleckio kelionių atsiminimų knygos
Visuomeniniai ir kultūriniai ryšiai
Šalia politinės sferos tarp Lietuvos ir Japonijos mezgėsi abipusiu smalsumu ir susižavėjimu paremti ryšiai. Jų pradžia – 1954 m., kuomet santykiai atšilo, tapo lengviau gauti kelionių vizas. Lietuvių apsilankymai Japonijoje dažnai vykdavo grupėse su kitų sovietinių respublikų atstovais. Tuo tarpu atvykstantiesiems iš Japonijos Lietuva tapdavo tik viena iš kelių aplankytų vietų bendresnio turo po Sovietų Sąjungą metu.
Žinoma, būdavo ir išimčių, – pavyzdžiui Čiurlionio eksperto Ičiro Kato surengtas vizitas, kurio tikslas buvo būtent apsilankyti Kaune.
(Tarybų Lietuvos kronikų fragmentas, 1962 m. liepa, Nr. 24/653)
Bene ryškiausiai ankstyvojo laikotarpio nuotaikos užfiksuotos žurnalisto ir keliautojo Mykolo Liubeckio, kuris 1959 m. lankėsi Japonijoje, o 1960 m. apie tai išleido gausiai nuotraukomis iliustruotą knygą „Anapus geltonosios jūros“. Tų pačių metų pavasarį Tokijuje ir kituose miestuose lankėsi rašytojas Aleksandras Gudaitis-Guzevičius. Iki šiol Maironio muziejuje yra išlikę jo parsivežtų japoniškų kaukių suvenyras, kelionės nuotraukos. Dar po metų, 1961 m., į Japoniją iškeliavo lietuvių tautodailininkų darbai, eksponuoti Osakoje vykusioje Pasaulio tautų parodoje.
Žinoma, daugelio Lietuvos gyventojų dėmesį patraukė 1964 m. olimpiada Tokijuje, nes joje dalyvavo 16 atletų iš Lietuvos, o išsamius straipsnių ciklus laikraščiuose publikavo ten pabuvoję sporto žurnalistai Aleksandras Icikavičius (pasirašinėjęs slapyvardžiu Imantas Aleksaitis) ir Mindaugas Barysas.
Šiame dešimtmetyje netrūko ir muzikos: 1962 ir 1963 m. Vilniuje koncertavo japonų džiazo ansambliai; 1965 m. gegužės viduryje Vilniuje viešėjo komunizmą palaikiusių atlikėjų, žinomų „Dainuojančių balsų“ judėjimo vardu, grupė, kurios sudėtyje buvo ir garsiausia judėjimo atstovė Akiko Seki; 1967 m. spalio mėn. Lietuvoje koncertą surengė japonų kvartetas „Royal Knights“, išgarsėjęs visoje TSRS dėl to, kad įtraukė rusiškas dainas į savo repertuarą.
(vaizdai iš LCVA ir Zarasų krašto muziejaus kolekcijų)
Aštuntasis dešimtmetis prasidėjo pasauline EXPO-70 paroda Osakoje. Ten Lietuvą reprezentavo K. Morkūno vitražai, architekto T. Baginsko, dailininkų L. Strolio, V. Manomaičio, A. Lauciaus, F. Daukanto, G. Baginskienės, G. Jacėnaitės ir kitų menininkų darbai.
Panašiu metu Japonijoje būrėsi grupelė entuziastų, sužavėtų Čiurlionio kūrybos. Jų priešakyje – Ičiro Kato, kurio pastangomis 1974 m. buvo surengta išvyka į Kauną, apsilankyta Čiurlionio muziejuje, susitikta su Jadvyga Čiurlionyte.
Tuo tarpu su populiariai pateikiama tradicine Japonijos muzika 1975 m. spalio mėn. galėjo susipažinti Vilniaus sporto rūmuose susirinkę žiūrovai. Jiems koncertavo muzikinis teatras iš Hiogo prefektūros „Takarazukos merginos“.
(vaizdai iš žurnalo „Švyturys“; Romualdo Neimanto kolekcija)
Paskutinis sovietinis dešimtmetis taip pat buvo aktyvus. 1982 m. Lietuvos kultūra buvo pristatyta spalio-lapkričio mėn. vykusiose TSRS dienose septyniuose Japonijos miestuose: Tokijuje, Nagojoje, Hirošimoje, Totoryje ir kitur. Tarp renginių buvo ne tik tradicinių amatų ir menų pristatymai, bet ir šiuolaikinė grafika, fotografija. Gastroles tuomet surengė ir ansamblis „Lietuva“, vadovaujamas Pranciškaus Budrio.
Panašus renginių ciklas buvo pakartotas 1989 m. gegužės 7–14 dienomis: Japonijoje vėl viešėjo „Lietuva“, Operos ir baleto teatro solistai (V. Prudnikovas, S. Stonytė), fotografijų parodą surengė V. Butyrinas, buvo pristatyti kiti menai.
Tais pačiais metais japoniškai buvo išleista lietuvių pasaka „Gulbė karaliaus pati“, iliustruota dailininkės Sigutės Valiuvienės, o spalio mėnesį Tokijuje, Osakoje, Kiote, Nagojoje ir kituose miestuose vienuolika koncertų surengė Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas Sauliaus Sondeckio.
(vaizdai iš „Tiesa“, „Knygnešys“; Romualdo Neimanto kolekcija)
Vizitai iš Japonijos
Lietuva sovietiniu laikotarpiu ne kartą sulaukė svečių iš Japonijos. Daugelis vizitų buvo pažintinio pobūdžio. Nepaisant to, galima paminėti bent kelias išskirtinesnes Vilniuje, Kaune ar kituose miestuose pabuvojusias delegacijas. Tarp jų buvo gyvenimą Sovietų Sąjungoje nušviesti siekę žurnalistai ir kairiųjų pažiūrų organizacijų atstovai.
(Jasuhiro Nakasonė priimamas Lietuvoje 1988 m.; LCVA 0-103321)
Žurnalistai
Sovietiniu laikotarpiu Japonijos gyventojai apie Lietuvą galėjo sužinoti iš pavienių pranešimų žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, Lietuvos vardas sušmėžuodavo aptariant Č. Sugiharos žygdarbį Kaune (pirmieji straipsniai apie tai pasirodė jau 1968 metais); 1972 m. tarptautinį dėmesį buvo atkreipusios politinio protesto savižudybės, kurioms pradžią davė Romo Kalantos susideginimas; keletas straipsnių laikraščiuose buvo bendro apžvalginio pobūdžio.
Informaciją daugiausiai teikdavo japonų žurnalistai, įsikūrę Maskvoje, tačiau buvo ir keli atvejai, kuomet korespondentų delegacijos atvykdavo tiesiai iš Japonijos. 1970 m. rugsėjo mėn. japonų žurnalistų grupė turo po Sovietų Sąjunga metu stabtelėjo Vilniuje. 1979 m. žiemą japonų žurnalistai prisijungė prie didesnės tarptautinės spaudos atstovų delegacijos, pabuvojusios Vilniuje ir Kaune. 1982 m. vasarą atskirą vizitą į Lietuvą surengė naujienų agentūra Nihon Denpa News, apsilankiusi ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Druskininkuose, Trakuose.
1988 m. spalį permainomis Lietuvoje domėjosi laikraščio Asahi Shimbun žurnalistai, o po metų rugsėjį Vilniuje reportažus rengė Nippon TV komanda, kuri pasinaudojusi to laiko naujausiais technologiniais pasiekimais surengė pirmąją tiesioginę transliaciją Japonijos žiūrovams iš Rotušės aikštės.
Kairiųjų pažiūrų organizacijos
Profsąjungos, atrodo, buvo vienos iš pirmųjų užmezgusių ryšius, nes pirmuosius vizitus į Lietuvą surengė 1968 m. pabaigoje. Tuo metu į TSRS atvyko virš 200 profesinių sąjungų atstovų, vadovaujamų Takešio Tamuros, kurie praleidę kelias dienas Leningrade išsiskirstė grupelėmis po įvairias sovietines respublikas, tarp jų ir Lietuvą.
(delegacijos vizitas 1968 m.; LCVA 0-041680)
Socialistų partijos atstovai Lietuvoje lankėsi ne vieną kartą: 1978 m. ir 1979 m. liepos mėnesiais (grupei vadovavo Masahiro Sakanašis), 1981 m. rugpjūtį (vadovas – Šiodzo Hasegava), 1982 m. rugsėjį (vadovavo Atstovų rūmų narys Masahiro Jamamoto), o 1986 m. net du kartus – liepą (grupės priešakyje buvo Tokijo skyriaus vadovas Tecuro Sakaušis) ir rugpjūtį (vadovas – Tošijo Ocuka). Visais kartais Socialistų partijos narius priimdavo aukščiausi Lietuvos pareigūnai, būdavo aprodomos įvairios šalies vietos.
(delegacijos vizitas 1978 m.; LCVA)
Japonijos–TSRS draugija buvo aktyviai palaikoma tų pačių Japonijos socialistų ir vienijo daugiausiai kairuoliškus bei Rusijos kultūra besidominčius japonus. Kiek žinoma, draugija neturėjo atskiros Lietuvos gerbėjų grupelės, tačiau pagelbėdavo priimant į Japoniją iš Lietuvos atvykstančias delegacijas, menininkų kolektyvus, parūpindavo rusų-japonų kalbų vertėjus.
Pačios draugijos nariai Lietuvoje viešėjo 1982 m. vasarą, tuo metu Lietuvai besiruošiant atstovauti TSRS jai skirtuose renginiuose keliuose Japonijos miestuose. Vizitui vadovavo Atstovų rūmų narys ir draugijos viceprezidentas Tošiakis Jokojama. Dar vienas apsilankymas įvyko 1984 m., tuomet į Vilnių atvyko ir draugijos generalinis sekretorius Murakamis.
(draugijos vadovas Murakamis Vilniuje 1984 m.; LCVA)
Ambasadoriai ir... ministras pirmininkas
Kalbant ne apie Sovietų Sąjungą ideologiškai palaikiusių grupių vizitus, galima išskirti nebent itin retus Japonijos diplomatų apsilankymus, kurių, panašu, buvo tik du: 1967 m. lapkritį įvykęs Japonijos ambasadoriaus TSRS Toru Nakagavos vizitas ir 1978 m. tris dienas trukusi Leningrade rezidavusio generalinio konsulo Sadao Kacumatos viešnagė.
(ambasadorius Nakagava Vilniuje 1967 m.; LCVA)
Tokį ribotą sąrašą reikšmingai papildė vizitas, įvykęs pačioje sovietmečio pabaigoje ir vainikavęs šį laikotarpį: 1988 m. liepos mėn. Lietuvoje apsilankė aukščiausio iki tol buvusio lygio japonų delegacija, kurios priešakyje buvo galima išvysti 1982–1987 m. Japonijos premjero pareigas ėjusį Jasuhiro Nakasonę. Tarp svečių buvo ir Atstovų rūmų narys Takao Fudžinamis, Patarėjų rūmų narys Tokutaro Higakis, kiti lydintys asmenys.
J. Nakasonės vizitas Tarybų Sąjungoje visų pirma buvo susijęs su ginčytinų šiaurinių teritorijų klausimu, kurio nėra pavykę išspręsti iki šiol. Tuo metu laisvėjanti sovietinė politika buvo vertinama kaip atsiverianti galimybė atnaujinti derybas ir galbūt rasti sprendimą, pavyzdžiui, Japonijai mainais pažadant ekonominę bei technologinę pagalbą. Maskvoje susitikęs su Michailu Gorbačiovu, J. Nakasonė išdėstė savo šalies argumentus ir pasiūlymus. Likusi vizito dalis, įskaitant ir apsilankymą Lietuvoje, buvo labiau apžvalginio pobūdžio.
(vaizdai: LCVA)
Išeivių indėlis
(V. Sidzikauskas (kairėje) ir S. Lozoraitis (vyresnysis) Pavergtųjų Europos tautų asamblėjos sesijoje, XX a. 7 dešimtmetis, © Vytautas Maželis)
Sovietinės okupacijos laikotarpiu egzistavę apribojimai iškelia klausimą, ar su Japonija ryšių nemezgė lietuviai išeivijoje?
Geriausias to pavyzdys - garsus tarpukario diplomatas Vaclovas Sidzikauskas, kuris 1941 m. pasitraukė į Vakarus, o nuo 1950 m. gyveno JAV. Ten pirmininkavo Lietuvos laisvės komitetui, tarptautiniu mastu platino žinią apie Lietuvos okupaciją. 1966 m. lapkritį Sidzikauskas lankėsi Pietų Korėjoje vykusioje Pasaulinės prieškomunistinės lygos steigiamojoje konferencijoje, o po jos kelias dienas praleido Japonijoje, susitiko su radijo ir spaudos žurnalistais, interviu metu pasakojo apie Lietuvos nepriklausomybės siekius.
Įdomi detalė, kad tąkart viešėdamas Japonijoje V. Sidzikauskas susitiko ir su kita Lietuvos–Japonijos jungtimi – Kanados ambasadoje Tokijuje dirbusiu Vytautu Meilu, kurio užimama pozicija taip pat leido skleisti žinią apie Lietuvą.
Tarp turėjusių ryšių su Japonija galima paminėti Australijos lietuvį žurnalistą Antaną Laukaitį, JAV lietuvius rašytoją Algirdą Gustaitį ir japonistikos profesorių Indianos universitete Jurgį Saulių Elisoną, Kanados lietuvius inžinierių Kostą Astravą ir žurnalistą Liudą Stankevičių.
Tarp Amerikos lietuvių taip pat yra nemažai tarnavusių JAV armijoje ir ne vienerius metus praleidusių Japonijoje esančiose karinėse bazėse: Klaudijus Račkus, Vytautas Pivoriūnas, Raimundas Kovaliauskas, Alfonsas Krugis, R. Mankus, Bronius Michelevičius. Pastarojo gyvenimo istorija itin įdomi ir išsamiai aprašyta Alfonso Eidinto knygoje „Trijose žvalgybose“. Čia verta paminėti tai, kad B. Michelevičius dirbdamas amerikiečių žvalgyboje kone ketverius metus (su pertraukomis 1967–1971 m.) praleido Tokijuje ir rinko medžiagą apie sovietus.
(B. Michelevičius Japonijoje; Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo nuotr.)
Bibliografija
- Eidintas, A. (2017). Trijose žvalgybose. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras
- Romualdo Neimanto kolekcija, VDU
- Paleckis, J. (1969). Kelionių knyga. Vaga
- Paleckis, J. (1979). Po pasaulį pasidairius. Vaga