Teatro ir muzikos mainai
Teatras, šokis ir muzika ne tik leidžia sukurti gražius sąskambius, perteikti prasmingas istorijas, bet ir per universalią metaforų, garsų, vaizdų kalbą suvienyti dviejų šalių menininkus bendruose projektuose.
Lietuva puoselėja ypač turtingą dramos ir muzikinę tradiciją, kuri savo profesionalumu žavi japonų žiūrovus. Na, o Japonija lietuviams siūlo tūkstantmetes tradicijas siekiančias teatrines ir muzikines formas, tokias kaip kaukių teatras no, ekspresyvusis kabukis, ar sakralinis šokis kagura.
(KTU ansamblio „Nemunas“ koncertas Gifu 2018 m.; Azija LT archyvo nuotr.)
Teatro trupė „Dora“
Pagrindinis iniciatorius ir vienas iš svarbiausių veikėjų puoselėjant Japonijos ir Lietuvos ryšius teatro srityje ilgą laiką buvo Doros teatras Tokijuje ir jo prodiuseris Kadzumis Sakabė, pirmą kartą apsilankęs Lietuvoje 1993 m. Prodiuseris ir teatro vadovė Tanabe ieškojo abi tautas rišančių istorijų ir siekė jas papasakoti teatro kalba. Doros teatro dėka suformuotos galimybės betarpiškiems teatro mainams, kuomet bendradarbiavo abiejų šalių režisieriai ir aktoriai.
Pradėjęs nuo 1992 m. pastatyto spektaklio „Sempo Sugihara“, teatras žengė toliau, pasikviesdamas lietuvį režisierių Igną Jonyną teatriniams mokymams. Vėliau, 2005 m., kartu su trupe J. Vaitkus pastatė spektaklį „Sakura vėtroje“.
(Spektaklio plakatas. Japan Digital Theatre Archives)
Sempo Sugihara
(Spektaklio plakatas. Autorius: Ojaras Mašidlauskas)
Pirmasis Doros teatro spektaklis lietuviška tematika buvo 1992 m. pastatytas „Sempo Sugihara“ apie Č. Sugiharos žygdarbį. Jo premjera įvyko RN Hall Tokijuje, o vėliau spektaklis rodytas daugiau nei 350 kartų įvairiose vietose Japonijoje ir Lietuvoje.
Ši istorija, simboliškai sujungusi dvi tautas, sujaudino tiek japonus, tiek lietuvius žiūrovus: dvi labai geografiškai atskirtos tautos pasijuto susietos vienos istorijos. Spektaklis labai prisidėjo prie Č. Sugiharos žinumumo abiejose šalyse. Po premjeros Kaune 1994 m., režisieriaus G. Padegimo iniciatyva prie buvusio konsulato pastato (sovietmečiu paversto daugiabučiu) buvo pastatyta atminimo lenta.
1996 m. Č. Sugiharos tematika buvo sukurtas dar vienas spektaklis – „Vasara Kaune“, o 2009 m. – „Sempo Sugihara. Vėl į vasarą“. Atnaujintas spektaklis Tokijo Metropoliteno teatre buvo parodytas ir 2020 m. rugsėjo mėnesį, minint Sugiharos vizų aštuoniasdešimtmetį.
Režisierius: Yamada Shoichi; Pjesė: Koichi Hiraichi; Scenografija: Yoshiaki Sono; Muzika: Eiryū Ko. Spektaklyje vaidina japonų aktoriai: Fumio Sato, Nobuko Hiraguchi ir kiti.
Sakura vėtroje
„Sakuros vėtroje“ spektaklio idėja kilo, kai prodiuseris K. Sakabė sužinojo apie japonės ir lietuvaitės draugystę pokario laikų lageryje. Nors pjesės siužetas ir pramanytas, jo ištakose – tikri įvykiai. Spektaklyje gausu muzikos, sceninio judesio bei efektingų vaizdų, jame persipina iš pažiūros skirtingos, bet kartu keistai artimos japonų ir lietuvių kultūros, vyksta jų netikėtos, spalvingos sankirtos.
R. Vaitkui pavyko sujungti japonų ir lietuvių aktorius ir išreikšti bendražmogišką kūrinio idėją. Japonai ir lietuviai tarsi atranda vieną mitologiją – ar tai būtų Užgavėnių ritualas, arbatos ceremonija su aliumininiais kalėjimo puodeliais, ar samurajų šokis su vėduoklėmis tuo pat metu skambant japonų dainai ir lietuvių giesmei. Spektaklis neiliustruoja nykios lagerio tikrovės,– tamsos karalystę čia nutvieskia spalvų, garsų ir jausmų vaivorykštė, ją permainydama į sakralią erdvę.
Premjera įvyko 2004 m. balandžio mėnesį Haiyuza teatre Tokijuje. 2005 m. rudenį spektaklis rodytas Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
Režisierius: Jonas Vaitkus; Pjesė: Aivaras Mockus; Scenografija: Jonas Arčikauskas; Muzika: Tomas Kutavičius; Choreografija – Vesta Grabštaitė. Spektaklyje vaidina lietuvių ir japonų aktoriai: Vesta Grabštaitė, Inga Jankauskaitė, Vytautas Kaniušonis, Arnoldas Jalianiauskas, Rimas Morkūnas, Kei Ueki, Josuke Sato, Kacuhiko Kubota, Fumijo Sato, Hisao Jokote, Taro Seta, Futoši Inoue, Šiho Kuroda, Hajao Senda, Vataru Koide ir kiti.
(spektaklio plakatas. Japan Digital Theatre Archives nuotr.)
Japoniškas teatras Lietuvoje
Lietuvių žiūrovų pažintis su japonišku teatru yra labai įvairialypė. Per tris nepriklausomybės dešimtmečius buvo galimybė susipažinti su tradicinio japonų teatro formomis, tokiomis, kaip kabukis, no ar kiogenas. Be to, japoniški siužetai yra mėgstami ir lietuvių režisierių, o tarp populiariausių japonų dramaturgų yra Jukio Mišima.
(aktorė Šioko Ito su žiūrovais po monospektaklio „Tokijo meilės daina – Tokijo olimpinės žaidynės“, 2020 m. spalis; Azija LT archyvo nuotr.)
(lėlininko iš Japonijos Hiroshi Hori lėlių šokio spektaklis 2014 m.)
Pirmoji lietuvių žiūrovų pažintis su tradiciniu japonišku teatru buvo 1999 m. rudenį, kuomet į Vilnių atvyko no teatro trupė „Kishokai“. Buvo parodyti du spektakliai „Ponia Aoi“ ir „Angelo plunksnų apsiaustas“. Tarp jų vaidintas komiškas kiogeno intarpas „Griaustinis“.
Vėliau lietuvių žiūrovas turėjo galimybę susipažinti ir su kabukio teatrine tradicija.
("Japonijos naktys" spektaklių programa. Azija LT archyvo nuotr.)
Japoniškas teatras ateina į Lietuvą ir per japonų dramaturgų kūrinius. Vienas pirmųjų tokių bandymų buvo Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre sukurti spektakliai „Japonijos naktys“, kurių premjera įvyko 1995 m. lapkričio 18-19 d. Juos inspiravo tas pats Doros teatras iš Japonijos.
Šį teatrinį renginį sudarė Ken Mijamato komedija „Ištremti senę“ (rež. Šioičis Jamada) bei Šičiro Fukadzavos drama „Narajama“ (rež. Džiundžis Ominė). Tarp pagrindinių vaidmenų atlikėjų buvo Antanas Žekas, Regina Varnaitė, Gražina Balandytė, Vytautas Grigolis, Egidijus Stancikas, Ričardas Vitkaitis ir kt.
Ypač pamėgtas lietuvių režisierių yra japonų autorius Jukio Mišima, kurio pjesių ir prozos kūrinių ėmėsi Jonas Vaitkus (1993 m. „Markizė de Sad“), Cezaris Graužinis (1994 m. „Panelė Chan“), Eglė Mikulionytė (2011 m. „Auksinė šventykla“) ir kt.
Šio autoriaus pjeses į lietuvių kalbą aktyviai verčia Gabija Čepulionytė, kuriai priklauso vertimai „Piliarožių proncesė“ (2018), „Šilko būgnas“ (2018), Sobota Komachi (2018), „Kantan“ (2020) ir „Hanjo“ (2020). Jie, kartu su D. Švambarytės atliktais Japonijos dramaturgų klasikų vertimais publikuoti svetainėje „Dramų stalčius“.
Spektaklis sukurtas pagal japonų dramaturgo Seiiči Jaširo pjesę ir pasakoja XVIII a. japonų dzenbudizmo vienuolio Riokano ir geišos meilės istoriją. Krikščionis dramaturgas joje rado paralelių su Jėzaus Kristaus ir Marijos Magdalietės istorija. Ši pjesė buvo pasiūlyta jaunai aktorei Eglei Mikulionytei, kuri 1995 m. stažavosi Doros teatre. Lietuvoje spektaklį režisavo Kęstutis Marčiulynas.
Premjera įvyko 1996 m. vasarį, ir spektaklis buvo labai teigiamai įvertintas tiek joje dalyvavusio dramaturgo, tiek žymių Japonijos teatro kritikų.
Spektaklis apkeliavo nemažai Lietuvos ir Japonijos miestų, gavo daug tarptautinių įvertinimų Maskvoje (1997) ir Sankt Peterburge (1998). 1997 m. jis pelnė UNESCO skiriamą Uchimura prizą.
(E. Mikulionytė. Jajos vaidmuo; S. Jaširo Jaja 1996, režisierius K. Marčiulynas, scenografė D. Klimavičiūtė, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkas J. Statkevičius; Dmitrij Matvejev © LATGA, 2020)
Spektaklis sukurtas pagal japonų rašytojo Jukio Mišimos kūrinį „Auksinė šventykla“, paremtą tikrais įvykiais: 1950 m. dzenbudistų vienuolis sudegino Kioto architektūros šedevrą – Auksinį pavilijoną.
Lietuvį aktorių K. Marčiulyną, kuris nuo 2001 m. yra vienuolis Korėjos dzen vienuolyne (žinomas kaip Bo Heng-sunim) sukrėtė šiame kūrinyje pateikta padegėjo charakterio interpretacija. Tai spektaklis apie vienuolio dvasinį kelią, gyvenimą ir išėjimą. Spektaklio premjera įvyko 2018 m. Alytaus teatre, bet jis rodytas ir Kaune bei Vilniuje.
(K. Marčiulynas spektaklyje „Auksinė šventykla“)
Spektaklio režisierė: Eglė Mikulionytė, scenografė – Renata Valčik, kompozitorius – Gintaras Sodeika, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas.
(spektaklio plakatas. Azija LT archyvo nuotr.)
Sukurtas japonų kilmės amerikietės rašytojos Julie Otsuka romano motyvais, tikromis XX a. istorijomis paremtas pasakojimas apie emigrantų likimus.
Pirmojo pasaulinio karo vyrai iš Japonijos keliavo į Ameriką. Vieni laimės ieškoti, kiti norėjo užsidirbti daug pinigų ir grįžti namo. Vieniši japonai laisvu laiku siųsdavo nuotraukas ir laukdavo nuotakos, kuri išsirinks savo būsimąjį tiesiai iš fotografijos. Šis fenomenas vadintas „Fotografijų nuotakomis“.
Autorė seka jų pėdomis ir kartu su jaunutėmis merginomis leidžiasi į alinančią kelionę laivu į Ameriką, stebi pirmąjį susitikimą su būsimu vyru ir kaip žlunga viltys turėti stebuklingą gyvenimą anapus Ramiojo vandenyno. Jausmus smaugianti ir visa gožianti kasdienybė tęsiasi iki lemtingo Perl Harboro ryto, po kurio japonai Amerikoje pradėti persekioti, iškeldinami iš namų ar net pradanginami.
Spektaklio sumanytoja ir režisierė Birutė Mar studijavo tradicinį japonų teatrą, kuris pritaikytas ir šiame spektaklyje. Tai tradicinis japonų teatro principas, apjungiantis šokį, judesį, tekstą ir gyvai ant scenos skambančią muziką, kuris atveria pasakojimą apie žmogaus ryšį su praeitimi ir protėviais pasaulio tautų maišymosi epochoje ir tautos savastį kaip stiprybę, ir būdą išlikti.
Premjera įvyko 2019 m. Šv. Kotrynos bažnyčioje. Scenarijaus autorė, režisierė, atlikėja — Birutė Mar, dailininkė — Indrė Pačėsaitė, muzika — Egidijus Ališauskas, muziką kūrė ir parinko — Antanas Kučinskas, režisierės asistentė, choreografė — Sigita Mikalauskaitė, video dailininkas — Karolis Bratkauskas, šviesų dailininkas — Audrius Jankauskas.
Muzikiniai mainai
(Rūta Pentiokinaitė ir Merūnas dainuoja „Candi Candi“ 2010 m.)
Muzika yra viena iš tarptautiškiausių kalbų, lengvai suprantama visų tautų, todėl ji aktyviai ir labai įvairiomis formomis dalyvauja kuriant Japonijos ir Lietuvos kultūrinius mainus.
Iki šiol abi tautos viena kitai yra pristačiusios ir klasikinę, ir tradicinę, ir pop muziką.
Japonijoje yra ne kartą koncertavę Lietuvos valstybinis simfoninis, Lietuvos kamerinis orkestrai, Nacionalinio operos ir baleto teatro trupė, taip pat atskirų savivaldybių, universitetų ir mokyklų ansambliai bei pavieniai atlikėjai. Dažniausiai lietuvių atlikėjų talentas, atlikimo kokybė sužavi japonus klausytojus. Tai Lietuvai taip pat yra galimybė pristatyti ir savo kompozitorius, tokius kaip M. K. Čiurlionį, B. Dvarioną ir kitus.
Japonų kompozitorių kūriniai skamba ir Lietuvoje. Pvz. 1999 m. Petras Geniušas ir Raimundas Katilius parengė šiuolaikinių japonų kompozitorių muzikos programą. Joje skambėjo Toru Takemicu, Džiodžio Juasos, Takašio Jošimacu, Šiničiro Ikebės ir kitų kompozitorių kūriniai.
(2005 Tokijuje. Azija LT archyvo nuotr.)
(„AKchoir“ dainuoja lietuvišką dainą „Mano kraštas“, 2018 m.)
Chorai yra viena iš populiariausių muzikinių mainų formų tarp dviejų šalių. Japonijoje yra koncertavę Lietuvos jaunimo chorai „Varpelis“, „Virgo“, „Viva Voce“, ir daugybė kitų. Į Lietuvą taip pat dažnai atvyksta japonų chorai, tarp kurių buvo Gifu Vienos choras. O štai japonų vyrų choras Jordan-kai 2018 m. net sudalyvavo Lietuvos dainų šventėje su lietuviškų dainų repertuaru.
Chorai dažnai atvyksta ir į nuo 2002 m. beveik kasmet organizuojamus Japonijos-Lietuvos labdaros koncertus, kuriuos organizuoja Japonijos-Lietuvos draugystės asociacija (JALFA), ir kurie skirti paremti onkologinėmis ligomis sergančius Lietuvos vaikus bei cunamio aukas Japonijoje. Į juos Japonijos menininkai atvyksta savo lėšomis.
Tradiciniai japoniški instrumentai, tokie kaip styginiai koto ir šiamisenas, pučiamasis šiakuhačis, japoniška fleita, tristygis sanšinas, yra pažįstami lietuvių klausytojams gausių renginių dėka. Na, o japoniškų būgnų koncertai yra ypač mėgiami ir dažnai organizuojami.
Beje, kai kurie lietuviai muzikantai, besižavintys tradicine šios šalies muzika, yra išmokę groti kai kuriais instrumentais. Pavyzdžiui, Gediminas Sederevičius groja šiakuhačiu.
(grupės „Daigen-gumi“ japoniškų būgnų koncertas, 2017 m. rugsėjis; Azija LT archyvo nuotr.)
Be klasikinės muzikos Japonijoje yra labai mėgstama ir tautinė lietuvių muzika bei šokis, kuri japonų žiūrovui atrodo labai egzotiška.
Bene pirmasis lietuvių liaudies muzikos ir šokio pasirodymas įvyko 1982 m. pabaigoje, kuomet Japonijoje lankėsi ansamblis „Lietuva“, pademonstravęs lietuvių liaudies šokių ir muzikos kompoziciją. Šis ansamblis pasirodė Tokijuje, Nagojoje, Hirošimoje, Tottoryje ir kituose miestuose.
(V. Povilionienės koncertas Tokijuje 2005 m.; Azija LT archyvo nuotr.)
Po Lietuvos nepriklausomybės liaudies muzika ir šokis neretai įjungiamas į oficialių minėjimų programas. Tarp svarbesnių šio žanro pasirodymų galima paminėti Veronikos Povilionienės pasirodymą Tokijuje 2005 m. liepą, ansamblio "Nemunas" koncertus Gifu 2018 m., ansamblio "Suktinis" koncertus Gifu ir Hiracukoje 2019 m. rugpjūtį.
Č. Sugiharos žygdarbis, sujungęs Lietuvą su Japonija yra pristatomas ne tik per teatro vaidinimus, knygas ar filmus, bet taip pat ir per muzikinius kūrinius.
Vienas svarbiausių jų - Japonijoje sukurta opera „Sempo Sugihara. Vilties sakuros“, kurios premjera 2015 m. įvyko Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre. Sugiharos temai yra skirtas ir miuziklas „Sempo. Japonijos Šindlerio Čiunės Sugiharos legenda“, kurio premjera Tokijuje įvyko 2008 m. balandį.
Tuo tarpu 2014 m. sausio 5 d. Kauno akademiniame dramos teatre įvyko kita premjera: Oratorija „Sakurų prisiminimai“. Šio jungtinėmis pajėgomis sukurto kūrinio režisierius yra S. Ikoh, kompozitorius A. Gondai, libreto autorius R. Stankevičius, o jį atliko Lietuvos ir Japonijos solistai bei muzikantai.
(vaizdas: miuziklo reklaminis vaizdas)
Japoniškas šokis Lietuvoje
Kelią į Lietuvą surado ir japoniškas šokio menas. Lietuvių žiūrovai turėjo galimybę patirti tiek tradicinio, tiek modernaus šokio kultūrą.
Šokio tradicija atkeliauja per japonų kilmės šokėjus, kurie prisijungia prie vietinių trupių. Lietuvoje išgarsėjo ir balerina Miki Hamanaka, ilgą laiką šokusi Vilniaus Operos ir baleto teatre. Taip pat reikia paminėti Kauno šokio teatre "Aura" šokusias Kyrie Oda, Natsuko Ibamoto. Kiti modernaus šokio atstovai yra ne kartą dalyvavę tarptautiniuose „Auros“ šokio festivaliuose.
(Kyrie Oda modernus šokis 2017 m.; Azija LT archyvo nuotr.)
Tradicinio šokio kultūrą ne vieną kartą Lietuvoje pristatė Tokijyo Hanasaki, kuri yra surengusi džiutamai šokio pasirodymus Vilniuje ir Kaune.
2017 m. lietuviai turėjo galimybę stebėti ir ypač retą japonų teatrinę formą - ritualinį šokį kagurą. Tai - šintoistinėse maldyklose atliekamas šokis, kurio tradicija skaičiuoja daugiau nei tūkstantį metų. Jam pritaria senoviniai muzikiniai instrumentai. Šio šokio tradiciją išsaugojo tik svarbiausios Japonijos maldyklos. 2017 m. birželį Lietuvoje viešėjo šventikai iš Hačimangū maldyklos Kamakuros mieste, kurie demonstravo kagurą Vilniuje, Sudarge ir japoniškame sode Kretingos rajone.
(Choras ugnelė ir šokėja Tokijo Hanasaki pasirodo Vilniaus universitete, 2012 m.)
(akimirkos iš ritualinio kaguros šokio pasirodymo Vilniuje, Sudarge ir Kretingoje 2017 m.; Azija LT archyvo nuotr.)
Lietuvius labai sudomino japonų šokis buto (butoh), derinantis tradicinio ir modernaus šokio elementus. 1998 m. spalį įvyko "Sankaijuku" trupės gastrolės Vilniuje, Operos ir baleto teatre. Parodytas filosofinis šokio spektaklis „Unetsu“, sužavėjęs lietuvių žiūrovus.
Tarp lietuvių šokėjų atsiranda bandymų naudoti buto elementus savo kūryboje. Buto šokį ypač pamėgo Sakurako-san, Sandra Bernotaitė ir kiti atlikėjai.
(japoniškas buto šokis 2018 m. Vilniaus botanikos sode po naktinėmis sakuromis)
Bibliografija
- Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė. 2014. Oratorija Ch. Sugiharai. Nepražydę prisiminimai. Kauno diena, 2014 m. sausio 18 d.
- Inytė, Vėjūnė. 2014. Oratorijos „Sakurų prisiminimai“ simboliai: Stelmužės ąžuolas ir K. Donelaitis. Lietuvos rytas, 2014 m. sausio 3 d.
- Šabasevičienė, Daiva 2005. Japonai ir lietuviai viename spektaklyje. Menų faktūra, 2005 spalio 7 d.
- Žukauskienė-Čepulionytė, Gabija. 2001. Dešimties metų Lietuvos ir Japonijos kultūros ryšių apžvalga. Mokslas ir gyvenimas, 2001 m. spalis.