Pirmieji lietuviai Japonijoje
Aiškiai žinome, kas buvo pirmieji Lietuvos teritorijoje apsilankę japonai. Tuo tarpu atsakyti į klausimą, kas buvo pirmieji Japonijoje apsilankę lietuviai nėra lengva. Ne dėl to, kad nebūtų išlikę duomenų, o dėl to, kad kalbant apie šį laikotarpį sunku apibrėžti, kas yra lietuvis. Iki pat Respublikos sukūrimo 1918 m., lietuvio tapatybė buvo paremta ne kalba. Lietuviais save ištisus amžius vadino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai dabartinėje Lietuvoje, Baltarusijoje, dalyje Lenkijos ir Rusijos. Ir ši tapatybė išliko per visą XIX a., kuomet LDK jau nebeegzistavo.
Tiesa, tie lietuviai kalbėjo įvairiomis kalbomis, tarp kurių svarbiausios buvo lenkų, baltarusių, lietuvių ir jidiš. Tik vėliau, įsibėgėjus XX a., tapatybės pradėjo aiškiai skirtis, ir šiems gyventojams reikėjo rinktis tarp šiuolaikinių tapatybių. Kai kurie jų tapo lenkais ir baltarusiais.
Istorija lėmė, kad pirmieji lietuviai, per XIX a. mezgę ryšius su Japonija nekalbėjo lietuviškai. Tačiau jie jautėsi lietuviais ir turėjo šaknis Lietuvoje. Ši tema skirta jiems.
(B. H. Tiškevičiaus nuotrauka iš Japonijos; J. Stubbe archyvo nuotr.)
Josifas Goškevičius
(Язэп Антонавіч Гашкевіч, 1814-1875)
Pirmojo istorijoje rusų-japonų žodyno autorius ir pirmasis Rusijos konsulas Japonijoje buvo... lietuvis. Tiesa, lietuviu jis save vadino kaip senosios LDK teritorijos gyventoją, o etnine prasme jis buvo rusėnas provoslavas.
Josifas Goškevičius – vienas pirmųjų Rusijos imperijos japonologų ir žmogus, kuris labai nusipelnė Japonijos-Rusijos santykių istorijoje. Be gimtųjų baltarusių ir rusų kalbų jis kalbėjo kinų, japonų, mandžiūrų, korėjiečių ir mongolų kalbomis. Na, o jo gyvenimo istorija ėjo per tokias pasaulio vietoves, kaip Minskas, Sankt Peterburgas, Vilnius, Astravas, Pekinas ir Hakodatė. Su Lietuva jį susieja ne tik „lietuvio“ tapatybė, bet ir Vilniuje, Zavadskio spaustuvėje išleista jo knyga „Apie japonų kalbos šaknis“.
Jakimovo Slaboda buvo dabartinės Baltarusijos Gomelio srities teritorijoje. Visa Goškevičiaus šeima kilusi iš garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėnų giminės. Tėvas Antonijus Ivanovičius Goškevičius buvo Michailovo cerkvės šventikas Streličiovo kaime, motina - Glikerija Jakovlevna. Brolis Ivanas Antonovičius Goškevičius vėliau tapo Kijevo-Podolės Konstantinovsko cerkvės protojerėju.
(gimimo metrikai iš Baltarusijos valstybinio archyvo kolekcijos, НГАБ Ф. 136. Воп. 13. Спр. 514. А. 594 адв.)
(Žirovičių vienuolyno ir seminarijos vaizdas iš Batyuškov, Pompei Nikolaevič knygos "Бѣлоруссія и Литва. Историческія судьбы Сѣверозападнаго Края" p. 187, British Library HMNTS 9456.g.10)
Rašė teologinį darbą „Istorinė atgailos slėpinio apžvalga“ (Историческое обозрение таинства покаяния). Jau tuo metu domėjosi Azijos kalbomis, užsiėmė Senojo Testamento vertimui iš senovės hebrajų į rusų kalbą. Už Sinodo nesankcionuotą vertimą buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn.
(XX a. pradžios Dvasinės akademijos vaizdas)
(Misijos vaizdas apie 1850 m. iš K. A. Skačkovo albumo)
(pirmoji ortodoksų bažnyčia Kinijoje)
Tai buvo 12-oji Rusijos misija į Pekiną, kuri rūpinosi rusų kultūros, religijos ir kalbos sklaida Kinijos imperijoje. Goškevičius Kinijoje praleido beveik 10 metų (iki 1848 m.), ir per tą laiką išmoko kinų kalbą, pradėjo domėtis kitomis Rytų Azijos kalbomis - korėjiečių, mongolų, mandžiūrų ir japonų.
Tuo pačiu metu daug laiko skyrė ir vietinės gamtos tyrimams. Jis domėjosi vabzdžiais. Jo surinkta vabzdžių ir drugelių kolekcija papildė Rusijos mokslų akademijos fondus.
Gyvendamas Kinijoje išleido leidinį „Rusijos dvasinės misijos Pekine darbai“. Už nuopelnus jam buvo paskirtas Stanislovo 3-ojo lygio medalis.
Didžiosioms Vakarų valstybėms varžantis dėl galimybės prekiauti su Japonija, Rusijos imperija įsijungė į konkurencinę kovą, pasiųsdama pirmąją misiją į šią šalį. Jai vadovauti paskirtas viceadmirolas Jefimijus Putiatinas. Rusijos užsienio reikalų ministerijos Azijos departamento direktoriaus L. Seniavino nurodymu į misijos sudėtį buvo įtrauktas ir J. Goškevičius, paskirtas kinų kalbos ir japoniškų tekstų vertėju.
Ekspedicija iš Sankt Peterburgo pajudėjo 1852 m. spalio 7 d. Iš pradžių misijos pagrindinis laivas buvo „Palada“, kuris įveikęs ilgą kelią aplink Afriką 1853 m. rugpjūčio 12 d. pasiekė Nagasakio uostą. Tiesa, japonai tuo metu dar neskubėjo įsileisti užsienio šalių delegacijų. Dėl to ekspedicija kurį laiką leido plaukiodama po Japonijos jūrą. Čia misija persėdo į kitą laivą, „Dianą“, su kuriuo 1854 m. lapkritį atplaukė į Šimodą.
1854 m. gruodžio 23 d. cunamis sunaikino Rusijos laivus Šimodoje, ir rusų misija buvo priversta išsilaipinti Hedos miestelyje (dab. Šidzuokos prefektūra), kur įkūrė stovyklą. Čia jie statė laivą „Heda“, kad galėtų grįžti į Rusiją. Tuo pat metu vyko derybos su šioguno vyriausybe.
Galiausiai 1855 m. vasario 7 d. aktyviai dalyvaujant Goškevičiui, tarp Rusijos ir Japonijos buvo pasirašyta Šimodos sutartis, atvėrusi kelią dviejų šalių prekybai ir diplomatiniams santykiams.
(„Hedos laivo nuleidimas į vandenį“, nežinomas japonų dailininkas, 1855 m.; prie laivo vaizduojamas ir Goškevičius, užrašyta jo pavardė)
(Японско-русский словарь, составленный И. Гошкевичем при пособии японца Тацибана-но Коосай. — СПб, 1857. XVII. — 462 с.)
Jau plaukiodamas prie Japonijos krantų Goškevičius pradėjo mokytis japonų kalbos, o Hedos mieste susipažino su japonu budistų vienuoliu Tačibana Kosai, iš kurio mokėsi toliau, ir kurį pasiėmė atgal į Rusiją.
1855 m. gegužės 8 d. rusų misija škuna „Heda“ paliko Japoniją ir pasiekė rytines Rusijos pakrantes. Vėliau rusai naudojosi vokiečių škuna „Greta“. Tačiau rugpjūčio 1 d. prie Honkongo šis laivas pateko į nelaisvę britams (vyko Krymo karas). Goškevičius ir Tačibana nelaisvėje Honkonge praleido iki 1856 m. kovo pabaigos. Čia Goškevičius toliau mokėsi kalbos ir kartu su draugu sudarinėjo žodyną, į kurį įtraukė 16 tūkst. žodžių. Jį išleido jau grįžę į Sankt Peterburgą.
Šis japonų-rusų kalbų žodynas (tiesa, išėjęs klaidingu pavadinimu Rusų-japonų žodynas) buvo vienas pirmųjų istorijoje. Jame pateikiami japoniški žodžiai kandžiais, jų tarimas kana ir rusiški atitikmenys. Vartojimą labai sunkino tai, kad nebuvo pateikiamas japoniškas tarimas kirilica ar lotyniškais rašmenimis, dėl ko jis buvo kritikuojamas. Tačiau iki pat XX a. pirmosios pusės tai buvo išsamiausias ir tiksliausias šių kalbų žodynas.
1857 m. gruodžio 18 d. už šį žodyną Goškevičius gavo „aukščiausią pamaloninimą“ (соизволение), o 1858 m. tapo Demidovo premijos ir Aukso medalio laureatu.
(konsulatas-cerkvė Hakodatėje)
1857 m. gruodžio 21 d. tuometinis užsienio reikalų ministras Aleksandras Gorčiakovas, įvertinęs Goškevičiaus japonų kalbos žinias paskyrė jį pirmuoju Rusijos imperijos konsulu Japonijoje. Į Japoniją atvyko kartu su žmona, motina ir gydytoju Zelenskiu. Įveikę ilgą kelionę per Sibirą, 1858 m. lapkričio 5 d. kliperiu „Džigitas“ jie pasiekė Hakodatę Hokkaido saloje.
Tais pačiais metais Goškevičius vyko į Edo į šioguno rezidenciją dėl prekybos ir laivybos sutarties. 1862 m. buvo pirmasis žmogus iš Rusijos imperijos, susitikęs su Japonijos šiogunu Tokugava Iešige.
Šio pirmojo konsulo darbas yra vertinamas labai teigiamai tiek Japonijoje, tiek Rusijoje. Jo dėka 1860 m. Hakodatėje pastatyta Kristaus Prisikėlimo cerkvė, pirmoji provoslavų cerkvė Japonijoje. Prie jos įsikūrė ir pirmoji Rusijos atstovybė, rusų kalbos mokykla, ligoninė. Kadangi konsulas rodė didžiulę pagarbą vietos papročiams ir kultūrai, siekė jas pažinti, Rusija susilaukė didžiulės pagarbos Japonijoje, o rusų kalba tapo populiariausia užsienio kalba Hokkaide.
Tuo pačiu Goškevičius skleidė rusų kultūrą Japonijoje, įvesdamas daug naujovių. Pavyzdžiui, susidraugavo su vietiniais japonais Kidzu Kokičiu (jo asmeninis siuvėjas) ir Jokojama Macusaburo, kuris padėdavo piešti vabzdžius. Šie abu japonai iš Goškevičiaus mokėsi fotografuoti ir tapo fotografijos pradininkais Japonijoje.
1864 m. mirus žmonai Elizavetai (palaidota Hakodatėje) ir blogėjant santykiams su Rusijos karo atašė, savo noru pasiprašė atleidžiamas iš konsulo pareigų ir grįžo į Sankt Peterburgą. Čia kelis metus dirbo patarėju Užsienio reikalų ministerijos Azijos departamente. Tačiau susidūrė su šmeižtu, dėl ko savo noru pabaigė diplomatinę karjerą.
(iš knygos Oт Немана к берегам Тихого океана; dailininkas A. F. Korčiaginas)
Apsigyvenęs Molių (Малі) kaime netoli Astravo vedė antrą kartą. Žmonos vardas Jekaterina. 1871 m. J. Goškevičiui buvo patvirtinta bajoriška kilmė, o 1872 m. su antrąja žmona susilaukė sūnaus Josifo, kuris vėliau tapo Vilniaus apskrities teisėju.
Vėlesnį laiką skyrė japonų kalbos studijomis ir žodyno tobulinimui. Rašė knygą „Apie japonų kalbos šaknis“ (О корнях японского языка), kuri buvo išleista Viniuje 1899 m. Sukaupė didelę biblioteką ir vertingų žemėlapių kolekciją, kurioje yra 1346 japonų graviūros ir knygos, 47 žemėlapiai. Biblioteka rodo Goškevičiaus apsiskaitymą ir domėjimąsi geografija, etnografija, istorija ir lingvistika. Ši kolekcija saugoma Rusijos mokslų akademijos Peterburgo filiale.
Palaidotas Astravo provoslavų kapinėse, tačiau kapas nėra išlikęs. Manoma, kad kapas buvo prie Kosmos ir Damiano cerkvės (царкв сьвятых Казьмы і Даміяна) vakarinės sienos.
Goškevičiaus atminimas įamžintas Molių kaime skulptoriaus R. B. Grušio, kur yra ir jam skirta ekspozicija. Pačiame Astravo mieste jo garbei pastatytas bronzinis biustas (skulptorius Valerijus Januškevičius). Minske yra jo vardu pavadinta gatvė. Rusų skulptoriaus Olego Kamovo nulietas biustas 1989 m. pastatytas ir Hakodatės muziejuje. Hedos miestelio muziejuje (Japonija) yra ekspozicija, skirta Goškevičiui.
(mirties įrašas saugomas Lietuvos valstybiniame archyve, Ф. 605. Воп. 20. Спр. 484. А. 59 адв.)
Šiai knygai Goškevičius skyrė savo laiką gyvendamas Vilniaus gubernijoje. Ji išleista rusų kalba ir vadinosi „Apie japonų kalbos šaknis“
Rusijos imperijoje tai buvo pirmasis mokslinis veikalas skirtas japonų kalbai. Tiesa, knyga nepasižymėjo analitiniu gilumu, joje labai daug spekuliacijų. Autorius pagal skambesį lygino sau žinomų kalbų žodžius su japonų. Pvz. jis išvystė prielaidą, kad japonų kalba yra kilusi iš kinų, o indoeuropiečių kalbos – iš japonų kalbos. Vienas tokių pavyzdžių buvo japoniško žodžio ko („vaikas“) naudojimas moteriškuose varduose ir lyginimas su ukrainieičų kalbos mažybine priesaga -ko (Grizko, Levko ir pan.)
О корнях японского языка. — Вильно: Издатель Завадский, 1899. — 109 с.
Японский народ, недавно почти насильно втолкнутый в семью цивилизованного европейского мира, давно имел право на это место по внутреннему родству; не потому ли и проявляет он ту удивляющую всех энергию, то стремление к цивилизации.– Язэп Антонавіч Гашкевіч
Japonų tauta, neseniai kone prievarta įtraukta į civilizuotojo europietiškojo pasaulio šeimą, jau seniai turėjo teisę į šią vietą savo vidine prigimtimi. Ar ne todėl jai ir būdinga ta visus stebinanti energija, tas veržimasis civilizacijon?– Josifas Goškevičius
Tačibana Kosai
(iš knygos 山口昌男 『内田魯庵山脈』 晶文社、2001年)
Goškevičiaus gyvenimo istorijoje svarbų vaidmenų suvaidino japonas Tačibana Kosai, pirmojo rusų-japonų kalbų žodyno bendraautorius. Gimęs 1820 m. samurajų šeimoje netoli Kakegavos miesto (Šidzuokos prefektūra) jis tapo keliaujančiu budistų vienuoliu. Kuomet Putiatino ekspedicijos laivas „Diana“ sudužo prie Hedos miestelio, Tačibana susipažino su Goškevičiumi ir padėjo jam mokytis japonų kalbos. Japonai, įtardami, kad Tačibana šnipinėja rusams, jį suėmė ir nuteisė mirties bausme.
Tačiau šis pabėgo į rusų misiją ir slapta, kartu su kroviniais nugabentas į laivą. Kartu su Goškevičiumi rusų ekspedicijos laivu 1855 m. balandžio 14 d. išvyko iš Japonijos. Rugpjūčio 1 d. patekęs į nelaisvę britams, Tačibana toliau mokėsi rusų kalbos ir kartu su Goškevičiumi sudarinėjo žodyną. Vėliau pasiekė Sankt Peterburgą.
Tačibana puikiai išmoko rusų kalbą. Gyvendamas Sankt Peterburge jis priėmė pravoslavų tikėjimą ir pasivadino Vladimiru Josifovičiumi Jamatovu (Владимир Иосифович Яматов). Beje tėvavardį perėmė iš savo krikšto tėvo Josifo Goškevičiaus. Nuo 1873 m. tapo pirmuoju japonų kalbos mokytoju Sankt Peterburgo universitete. Kaip vertėjas padėjo priimti japonų misijas 1862, 1866 ir 1873 m. Paskutinioji jų buvo Ivakuros misija. Įtikintas misijos vado, kad jam bus atleista, kartu su visais nariais grįžo į Japoniją. Čia gavo namelį Dzodžiodži vienuolyne netoli Tokijo, pakeitė pavardę į Masudą ir pasitraukė iš aktyvaus gyvenimo. Mirė 1885 m.
Benediktas Tiškevičius
(Benedykt Henryk Tyszkiewicz, 1852-1935)
Benediktas Tiškevičius, kurio giminės valdos buvo Raudondvaryje netoli Kauno, yra vienas pirmųjų Lietuvos fotografų. Dėl aistros fotografuoti jis daug keliaudavo po pasaulį, fiksuodamas tolimas šalis bei kultūras. Viena iš jo aplankytų šalių buvo Japonija, kurioje pabuvojo 1875 m. Jam priklauso pirmosios lietuvio darytos Japonijos fotografijos.
(B. H. Tiškevičiaus nuotrauka iš Japonijos; J. Stubbe archyvo nuotr.)
(paspaudę ant juostoje surašytų datų, pamatysite išsamesnę informaciją)
-
1852 m. gruodžio 9 d. gimsta šalia Vilniaus esančiame NemėžyjeBuvo vienturtis sūnus, gimęs iš Mykolo Tiškevičiaus (Ukrainoje gyvenusi giminės atšaka) ir Marijos Vandos Sofijos Tiškevičiūtės (valdos buvo Raudondvaryje) santuokos. Kai jam tebuvo keli mėnesiai nuo džiovos mirė tėvas, o mama nuo tos pačios ligos mirė sulaukus septynerių. Po to jo lavinimu užsiėmė senelis iš motinos pusės Benediktas Emanuelis Tiškevičius (1801–1866), kuris vaiką atsivežė į Raudondvarį. 1866 m. rugpjūčio 23 d. jam mirus, keturiolikmetis Benediktas Henrikas Tiškevičius tapo vienu turtingiausių žmonių Europoje.
(Nemėžio dvaras 2007 m., Juliux / Wikimedia nuotr.)
-
1875 m. pradeda keliones ir fotografiją
Nuo 1874 m. lankantis Amerikoje grafo gyvenime įvyko keli pokyčiai. Visų pirma, ten jis vedė Clara Elizabeth Bancroft (1857–1883), su kuria susilaukė trijų vaikų. 1875 m. jaunai šeimai gimė sūnus Benedykt Jan, 1880 m. – antrasis sūnus Edward Rejnold, o 1882 m. pabaigoje – dukra Elisabeth Marie Tyszkiewicz.
Amerikoje pamatęs moderniausias jachtas, panoro turėti geriausią pasaulyje jachtą ir užsisakė tokią Havre Jacques Augustin Normand laivų statykloje. Ji buvo pavadinta „Żemajtej”, taip prisimenant lietuvišką kilmę. Šia jachta jis planavo apiplaukti visą pasaulį ir praktikuoti savo naujai atrastą pomėgį – fotografiją.
O kol jachta buvo kuriama, grafas lankė Azijos šalis: Indiją, Kiniją ir Japoniją. Tai – bene pirmasis iš Lietuvos teritorijoje kilusio žmogaus apsilankymas Japonijoje. Iš kelionių Tiškevičius parsivežė daug nuotraukų. Tarp jų - ir Japonijos vaizdai.
Galiausiai, 1876 m. Filadelfijoje buvo surengta pirmoji B. Tiškevičiaus nuotraukų paroda. Už unikalias fotografijas iš kelionės po Alžyrą jis gavo aukso medalį. Jos laikomos vienais pirmųjų reportažinės fotografijos bandymų pasaulyje.
Tarp savo kelionių grafas gyveno Paryžiuje, bet daug laiko praleisdavo Nicoje. Buvo Prancūzijos fotografijos draugijos (Société française de photographie) ir prestižinio Paryžiaus fotoklubo (Photo-club de Paris) narys, aktyviai dalyvavo Europos fotografų judėjime. Grafo darbais gėrėjosi daugelio meninės fotografijos salonų lankytojai.
-
Nuo 1883 m. reguliariai grįžta į savo valdas Lietuvoje
1882 m., norėdamas apsisaugoti nuo jo giminę persekiojusios džiovos, B. Tiškevičius apsigyveno Madeiros saloje. Čia netrukus mirė žmona Clara Elizabeth, ir 31-erių metų grafas liko našliu su trimis vaikais. Žmoną jis palaidojo Raudondvaryje, kur ilsėjosi ir senelis Benediktas Emanuelis.
Antrąkart nevedė, bet jo gyvenime atsirado moteris Isabelle Féraud, kuri jį lydėdavo kelionėse.
Nors ir keliavo po įvairias šalis, grafas rūpinosi savo gimtuose kraštuose paliktais Raudondvario ir Vialos (100 km į pietryčius nuo Vilniaus) dvarais. Ypatingai svarbus jam buvo Raudondvaris, kur ilsėjosi artimųjų palaikai. Čia B. Tiškevičius kaupė ir savo kolekciją, kuri tapo viena turtingiausių privačių kolekcijų Lietuvoje.
Savo ekstravagancija stebino vietinius gyventojus. Pvz. iš Kinijos į Raudondvarį parsivežė kinišką palankiną, kiniškų drabužių, žibintų. Jo pageidavimu Raudondvario parke vakarais būdavo iškabinami rytietiški žibintai, o kumečiai apsirengdavo kiniškais rūbais ir palankinu nešiodavo grafą, apsirengusį mandarino drabužiais.
(Raudondvaris 2012 m., Juliux / Wikimedia nuotr.)
-
1914 m. apsigyvena Prancūzijoje
Per Pirmąjį pasaulinį karą B. H. Tiškevičius gyveno Sen Nazero miestelyje prie Luaros žiočių. Vila, kurioje jis gyveno, per bombardavimą sudegė ir daug nuotraukų bei negatyvų prarasta.
Ilgai apie jo kūrybą buvo žinoma tik iš negausių originalų ir to meto spaudos. 1993 m. Nicephore Niepce muziejus Prancūzijoje atrado ir įsigijo apie 80 jo iki tol nežinomų nuotraukų. Tai didžiausia jo kolekcija. Dar 76 nuotraukas turi Karališkoji pilis Varšuvoje, po vieną ar kelias nuotraukas galima rasti Varšuvos nacionalinėje bibliotekoje ir nacionaliniame muziejuje.
Po karo B. H. Tiškevičius jau nebekeliavo.
-
1935 m. gegužės 13 d. miršta Mentone (Pietų Prancūzija)
Nors visą gyvenimą baiminosi mirti nuo džiovos, mirė eidamas 83-uosius metus. Palaidotas Nicoje, šeimos kape šalia savo motinos.
(Antonio Giurtlerio fotoateljė nuotrauka, Kretingos muziejaus archyvo nuotr.)
Bronislovas Pilsudskis(Bronisław Piłsudski, 1866–1918)
Nors žinomas mažiau nei jo brolis Josefas, vėliau tapęs Lenkijos prezidentu, Bronislovas Pilsudskis yra vienas pirmųjų Japonijoje apsilankiusių žmonių iš Lietuvos. Tuometinėje Rusijos imperijoje nublokštas į ryčiausią jos pakraštį, Pilsudskis tapo mokslininku etnologu, vienu pirmųjų pasaulyje įamžinusių Sahalino, Hokkaido ir Kurilų salų tautelių kultūrą. Jis yra ainu tautos tyrinėtojas, užfiksavęs jos gyvenseną tekstuose, garso įrašuose ir fotografijose.
Pilsudskis buvo žmogus su dviguba etnine tapatybe, tuo pat metu ir lietuvis, ir lenkas. Pats jis dažnai mėgdavo prisistatyti lietuviu, žemaičiu, o nuo 1916 m. tapo Ginet-Piłsudski, pabrėždamas savo lietuvišką kilmę. Pilsudskio amžininkai lietuviai Adomas Varnas, Juozas Purickis ir Martynas Yčas savo prisiminimuose ypač akcentavo jo toleranciją ir meilę visų skirtingų kultūrų ir tautybių atstovams.
Gimė gausioje dvylikos vaikų šeimoje. Vienas jo brolių buvo būsimasis Lenkijos prezidentas Josefas Pilsudskis. Abu tėvai buvo kilę iš žemaitiškų bajorų giminių - Giniotų ir Bilevičių. Buvo pakrikštytas Sorokopolės parapinėje bažnyčioje lapkričio 16 d. Apie vaikystę duomenų neišliko.
(Zalavo dvaro likučiai, Vikimedija / Vilensija nuotr.)
1881–1882 mokslo metais mokėsi Vilniaus pirmosios gimnazijos penktoje klasėje. XIX a. augant pasipriešinimui monarchijai, plito anticarinės idėjos, kurios paveikė ir B. Pilsudskį. Vilniuje su jaunesniuoju broliu Jozefu įkūrė savišvietos būrelį „Spojnia“, už ką 1885 m. pašalintas iš gimnazijos.
(būrelio „Spojnia“ nariai, broliai Bronislovas ir Josefas Pilsudskiai atitinkamai antras ir trečias iš kairės)
Čia aktyviai įsitraukė į organizacijos „Narodnaja volia“, ketinusios nužudyti carą Aleksandrą III, veiklą. 1887 metų sausį Jozefo Lukaševičiaus, vieno iš pagrindinių pasikėsinimo į Aleksandro III gyvybę organizatorių, prašymu, B. Pilsudskis, nieko nežinodamas apie sąmokslininkų tikslus, padėjo jiems užmegzti kontaktą su Vilniaus revoliucionieriais. Vasarį B. Pilsudskis užleido jiems savo butą Sankt Peterburge, kuriame buvo parengta spausdinti Tautos valios teroristinės frakcijos programa.
Į šią Ramiojo vandenyno salą, dar vadintą Katorgininkų sala, atvyko tų pačių metų rugpjūtį laivu iš Odesos per Sueco kanalą. Čia gyvendamas jis susidomėjo vietinių tautų kultūra. Kaip savamokslis mokslininkas tyrinėjo nykstančių genčių ainų, nivchų (giliakų) ir orokų gyvenimą, kalbą, papročius, dvasinę kultūrą ir tradicijas. Darė jų nuotraukas, rinko garso įrašus. 1891 m. Sachaline susipažino su etnografu Lew Sternberg su kuriuo kartu dirbo klimato stebėjimo stotyje. Vėliau išsiųstas dirbti į pietinę salos dalį.
Praėjus 13 metų bausmės laikotarpiui iš Rusijos mokslų akademijos gavo pasiūlymą ir toliau tyrinėti pietų Sachalino tautų kultūrą. B. Pilsudskis susituokė su vietos gyventoja Chuhsamma Bafunke. Iki dabar Hokkaide gyvena jo palikuonys.
Šioje saloje įrašė ainų kalbos pavyzdžių. Išleido 10 000 žodžių ainų kalbos žodyną, 6000 žodžių nivchių kalbos žodyną ir 2000 žodžių mangunų kalbos žodyną. Aprašė šių tautų kultūrą, papročius, tradicijas, padarė apie 300 nuotraukų.
Grįžęs iš tremties į Europą gyveno Krokuvoje ir Zakopanėje. Pastarojoje tyrinėjo Tatrų kalnų regiono (Podhalės) folklorą. Tuo tikslu 1911 m. jis įkūrė Etnologijos tyrimų skyrių prie Tatrų draugijos. Taip pat prisidėjo prie Tatrų Tyto Chałubińskio muziejaus Zakopanėje kūrimo.
Gyvendamas Krokuvoje ir Zakopanėje, B. Piłsudskis bendravo su įvairiais žmonėmis, tarp kurių jam teko sutikti ir A. Varną, J. Puricką, M. Yčą ir kt.
(Wikimedia / Piotrus nuotr.)
Tais pačiais metais nutapytas ir B. Piłsudskio portretas aino drabužiais, dailininko A. Varno. A. Varnas prisimena, kad lankydamasis pas Pilsudskį susidomėjo tautiniu ainų kostiumu ir paprašė su juo pozuoti portretui. Portretas tais pačiais metais buvo eksponuotas parodoje Zakopanėje, o 1927 m. Lietuvoje. Vėliau buvo dingęs ir po daugelio paieškų surastas 2015 m.
(Józefo Piłsudskio muziejaus Sulejuveke archyvas)
Prasidėjus I pasauliniam karui pasitraukė į Šveicariją, 1917 m. persikėlė į Paryžių.
Manoma, kad nusižudė įšokęs į Senos upę.
Palaikai ilsisi Les Champeaux kapinėse Montmorence prie Paryžiaus. Senosiose Zakopanės kapinėse yra simbolinis jo kapas. Sachaline (Rusija) ir Hokkaide (Japonija) jam pastatyti paminklai, o Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje kabo atminimo lenta.
Bibliografija
- Kuczyński. Antoni. Bronisław Piłsudski (1866–1918) zesłaniec i badacz kultury ludów Dalekiego Wschodu. s. 53–54.
- Majewicz, Alfred F. 2004. Materials for the Study of the Ainu Language and Folklore. Walter de Gruyter.
- N.D. Raudondvario grafas B. H. Tiškevičius - fotografas. Kauno rajono muziejus.
- N.D. B. H. Tiškevičiaus fotografijos. Kauno rajono muziejus.
- Neimantas, Romualdas. 2003. Nuo Nemuno iki Fudzijamos. Kaunas: Spindulys.
- Piłsudski, Bronisław. 1998. The Collected Works of Bronisław Piłsudski. Walter de Gruyter.
- Гавриков, А. А. 2008. Гошкевич И. А.: дипломат, востоковед, путешественник. Вестник Международного центра азиатских исследований. № 14/2008. Иркутск, с. 65-69.
- Щеглов, Гордей Эдуардович. 2004-2021. Иосиф (Осип) Антонович Гошкевич Минская духовная семинария.
- Файнберг, Э. Я. 1967. И. А. Гошкевич — первый русский консул в Японии (1858—1865 гг.). Историко-филологическое исследование. М.: Наука, С. 505-508.
- Кузнецов А. П. 2007. Вклад И. А. Гошкевича в становление русско-японских отношений в XIX веке. Санкт-Петербургский государственный университет.
- Накамура, Синтаро. 1983. Японцы и русские: Из истории контактов. М.
- Обухова, Н. И. 2019. Иосиф Антонович Гошкевич — миссионер, дипломат, лингвист, востоковед. Минск: Мин. обл. ин-т развития образования.
- 港区ゆかりの人物データベース 『増田甲斎』
須藤隆仙『箱館開港物語』北海道新聞社、2009年。ISBN 978-4-89453-519-0。 - 伊藤一哉『ロシア人の見た幕末日本』吉川弘文館、2009年。ISBN 4642080201。