Ankstyvosios žinios apie Japoniją Lietuvoje
Nuo XIX a. buvo lietuvių keliautojų, kurie savo akimis matę Japoniją galėjo pasidalinti įspūdžiais, tokie kaip Benediktas Tiškevičius, Bronislovas Pilsudskis ar Matas Šalčius. Tačiau tokių buvo labai nedaug. Lietuviams, negalėjusiems nukeliauti ir aplankyti užsienio šalių, spaudoje pateikiama informacija buvo turbūt pagrindinis langas į tokią tolimą šalį, kaip Japonija.
Nors publikacijų apie Japoniją įvairovė lietuviškoje spaudoje nuo 1891 m. ir buvo nemaža, dauguma straipsnių buvo išversti iš užsienio naujienų agentūrų ar kitų leidinių. Taip buvo todėl, jog Lietuva neturėjo savo korespondentų, nuolatos gyvenančių šioje šalyje. Dėl tos priežasties žinutės apie Japoniją dažniau pateikdavo egzotinį, apibendrintą ir netgi iškreiptą šalies vaizdą.
Ši situacija ėmė keistis pradėjus dalintis lietuvių misionierių, vykdžiusių ganytojišką veiklą Japonijoje, tekstais. Tarp jų aktyviausi buvo jėzuitų ir saleziečių misionieriai, o žymiausias lietuvis salezietis, gyvenęs Japonijoje, buvo Albinas Margevičius.
(Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nuotr.)
Japonija lietuviškoje periodinėje spaudoje
Kadangi 1864-1904 m. Lietuvoje lietuviška spauda buvo uždrausta, labai svarbia tampa išeivijos periodika. Nuo 1879 m., kai JAV buvo pradėta leisti „Gazieta lietuviška“, iki 1940 m. vien JAV buvo leisti 82 skirtingi laikraščiai ir žurnalai lietuvių kalba. Tad akivaizdu, jog lietuviakalbė auditorija apie Japoniją galėjo paskaityti iš įvairių perspektyvų – netgi tada, kai lietuviška spauda buvo uždrausta carinėje Rusijoje.
(Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, 1892 m., nr. 2, 136 p.)
Pirmasis žinomas lietuviškas tekstas apie Japoniją pasirodė 1891 m., tačiau nuolatinės žinios lietuvių kalba apie Japoniją Lietuvoje pradėtos publikuoti tik po 1904 m. spaudos draudimo panaikinimo. Pirmasis legalus lietuviškas laikraštis „Vilniaus žinios“ pradėtas leisti 1904 m. gruodžio 23 d.
Po nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Lietuvoje sparčiai augant raštingumui, laikraščių ir žurnalų skaitomumas taip pat augo. Net jei nebuvo tokio ilgo tęstinumo, kaip išeivijos spaudos atveju, tematinių leidinių įvairovė buvo nei kiek nemenkesnė. 1929 m. buvo galima rinktis iš 165 skirtingų pavadinimų leidinių, o 136 jų buvo lietuvių kalba. Atlikti tyrimai rodo, kad ne mažiau kaip 25 skirtingi leidiniai 1918-1940 m. bent kartą rašė apie Japoniją.
Spaudoje nagrinėtos Japonijos temos
Pirmuosius straipsniai apie Japoniją lietuviakalbėje spaudoje randame 1891 m., laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. Šiame Tilžėje leistame katalikiškame laikraštyje publikuotas tęstinis straipsnis apie katalikų misionierių veiklą „Japonijos muczelninkai“ ("Japonijos kankiniai"), po kuriais pasirašė J. Karvedžio slapyvardžiu prisistatęs autorius. Straipsnis buvo padalintas per penkiolika numerių ir pasakojo apie XVII a. katalikų misionierių problemas Japonijoje. Be šio teksto atsirado sporadiškos žinutės apie žemės drebėjimus bei pirmąjį Kinijos-Japonijos karą.
(„Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, 1890 m., p. 150 ir 1891 m., p. 54)
Taip sutapo, kad vienos ankstyviausių žinių apie Japoniją iš karto po spaudos draudimo panaikinimo buvo tuo metu vykęs Rusijos-Japonijos karas. Todėl spaudoje aptinkama įvairių žinių iš fronto Mandžiūrijoje. Galima sakyti, jog karo zonos žinios operatyviai pasiekdavo tiek išeivijos, tiek vietinius gyventojus. Spauda buvo linkusi pozityviai ir palaikančiai pateikti Japoniją, ypač Rusijos-Japonijos karo priešaušryje ir paties karo metu.
(„Maskolija“ 1905 m. sausio 15 d.)
Rytietiška egzotika nebuvo vienintelė Japoniją charakterizuojanti tema. Japonija domino lietuvių skaitytojus kaip viena iš sparčiausiai besimodernizuojančių ir galingiausių pasaulio valstybių. Jos staigus iškilimas į politinę, ekonominę ir ypač karinę areną siejosi su vakarietiškos gyvensenos adaptacija.
(„Karys“, 1933 m., nr. 13, p. 269)
Tarpukario Lietuvos spaudoje buvo įvairiems skaitytojų ratams skirtos periodikos, todėl ir požiūrio kampų į Japoniją galima rasti įvairių – nuo susižavėjimo iki kritikos. Dažnos buvo ir politinės naujienos, kurios įprastai būdavo publikuojamos kaip trumpos žinutės įvairių laikraščių atitinkamoje rubrikoje.
Japonijos pristatymui daugiausia įtakos turėjo kiekvieno laikraščio ar žurnalo ideologinė pozicija. Japoniją iš neigiamos pusės dažniausiai pateikdavo socialistinės krypties spauda, nevengianti demonstruoti palankumo Sovietų Sąjungai, pavyzdžiui, „Apžvalga“. Tuo tarpu kultūrinė bei moterims skirta spauda Japoniją pateikdavo iš teigiamos perspektyvos.
(„Karys“, 1936 m., nr. 20, p. 481)
Japonijos įvaizdis kiek pakito po 1936 m. vasario 26 d. įvykių, kai buvo surengtas nepavykęs jaunųjų karininkų perversmas. Sugriežtėjusi cenzūra, nestabili vyriausybių veikla dėl dažnų politinių žmogžudysčių ir galiausiai prasidėjęs Antrasis Kinijos-Japonijos karas 1937 m. lėmė, jog Japonija buvo pradėta vertinti kaip vidaus problemų kamuojama šalis, kur pavojingai išsikerojo militarizmo politika.
(„Karys“, 1936 m., nr. 6, p. 137)
Misionierių literatūra
Iš visų Lietuvoje veikusių misionierių organizacijų su Japonija aktyviai dirbo dvi: jėzuitai ir saleziečiai (Šv. Pranciškaus Salezo vienuolija). Abiejose buvo skatinama vykti į misijas. Po specialių apmokymų misionieriai vykdavo į tas šalis, kuriose krikščionybė dar nebuvo išplitusi. Todėl jiems Japonija buvo šalis, kurioje „pjūtis didelė, o darbininkų maža“. Būtent misionieriai buvo pirmieji lietuviai, Japonijoje gyvenę ilgus metus, o jų tekstai buvo išties vertingas šaltinis, suteikęs nemažai informacijos apie šią šalį lietuvių kalba.
Misionierių spaudoje randami detalūs šalių aprašymai nėra atsitiktiniai. Buvo tikima, kad pateikus įdomius, detalius, patrauklius „egzotiškų“ kraštų aprašymus pagausės potencialių misionierių skaičius. Todėl Japonija, kaip ir Kinija ar Indija, buvo vadinama kultūringa šalimi. Taip potencialius misionierius buvo bandoma įtikinti, kad čia jie ras ne civilizacijos paribius, o į aukštos kultūros kraštą. Tiesa, daugeliu atvejų pristačius Japoniją ir pagyrus dėl modernizacijos, vis tiek bus apgailestaujama dėl šalies religinės situacijos.
(vaizdai: iškarpos iš įvairių „Misijos“ ir „Saleziečių žinios“ numerių)
Jėzuitai
Saleziečiai
Saleziečių žinios
Albinas Margevičius
Nors A. Margevičius savo straipsniais lietuvius su Japonija supažindino tarpukariu, didžioji jo gyvenimo dalis šioje šalyje prabėgo jau po 1940 m. Japonijoje jis gyveno 1933-1988 m. ir paliko gausius tekstus apie šią šalį. Nors pripažino, kad Japonija labai skiriasi savo kalba ir kultūra, radęs motyvacijos nusprendė likti čia iki mirties.
Tai yra vienintelis lietuvių kilmės žmogus, gavęs Japonijos pilietybę (1971 m.), o 1987 m. japoniškai išleido autobiografiją „Aš – japonas“. Tačiau jis niekada neatsisakė lietuviškų šaknų – Toronto laikraščiui „Tėviškės žiburiai“ duotame interviu 1983 m., Margevičius rašė puikia lietuvių kalba.
Savo kūryboje A. Margevičius rodė platų mąstymo kampą ir stengėsi išeiti iš įprasto tam laikmečiui Japonijos egzotizavimo. Nevengdavo per dantį patraukti tuos, kurie prisistatydavo kaip Japonijos žinovai, nors pažintis su šia šalimi būdavo trumpalaikė. Šiuo atveju labiausiai kliūdavo amerikiečių kariams, Japonijoje dislokuotiems po šalies kapituliacijos. Labai svarbi vieta šioje kritikoje skiriama kalbos mokėjimui – pats Margevičius jos uoliai mokėsi, nes aiškiai suprato kalbos reikšmę kultūros ir visuomenės pažinimui.
A. Margevičiaus siekis supažindinti skaitytojus su „tikrąja“ Japonija matomas ir straipsnyje apie „Popierinius namus“. Dalindamasis prisiminimais, Margevičius pasakoja apie kadaise mokytojo skaitytą tekstą, jog japonai esą gyvena namuose iš popieriaus. Savo ruožtu, pragyvenęs septynerius metus Japonijoje, Margevičius pristato japonų tradicinę architektūrą, kurią matė savo akimis.
„Amerikos kariai mano daug kartų kad jie jau pažysta japonus, kada pagyvena 6 ar 10 mėnesių. Tai toli gražu nuo tikrenybes. Reikia suprasti jų kalbą, pažinti jų papročius, pagyventi su jais apie šešetą metų, o tada tai jau galima pasakyti kad jau truputį pažystama japoną.“
– Albinas Margevičius
(laiko juostoje paspaudę ant metų, pamatysite išsamesnę informaciją)
-
1913 m. vasario 1 d. gimsta KaltinėnuoseAlbino tėvas buvo gydytojas, išsimokslinęs Peterburge, o mama kilusi iš ūkininkų šeimos. Margevičių šeima buvo gausoka – pats Albinas buvo septintas iš aštuonių vaikų. Kaltinėnuose Albinas baigė pradžios mokyklą, vėliau tęsė mokslus progimnazijoje. Atsiminimuose apie šį laiką pamini, kad „dar būdamas vaikas turėjau noro pasidaužyti po svietą“.
(vaizdas: Kaltinėnai 2021 m., nuotr.: Aurelijus Zykas)
-
1929 m. rugsėjį išvyksta mokytis į ItalijąPabaigęs keturias progimnazijos klases Albinas 1929 m. išvyko traukiniu į Italiją mokytis ir tapti saleziečiu. Jis nebuvo vienas – su juo vyko dar 30 jaunuolių, o grupelei vadovavo kunigas salezietis Antanas Skeltys.
(vaizdas: „Saleziečių žinios“, 1929 m., nr. 5, p. 148)
-
1933 m. spalį paskiriamas vykti į JaponijąPo ketverius metus trukusių mokslų Perosa-Argentina gimnazijoje jis nusprendė tapti vienuoliu. Įstojęs į tarptautinį saleziečių naujokyną Villa Moglie, jis davė pirmuosius vienuolio įžadus ir nusprendė tęsti veiklą ten, kur krikščionybė dar itin menkai pažįstama. Pagal tokį jo pageidavimą jis buvo paskirtas į Japoniją, nes dar buvo praėję tik 7 metai nuo saleziečių misijos pradžios šioje šalyje.
Tų pačių metų lapkritį, po mėnesio trukmės kelionės laivu per Pietryčių Aziją, atvyko į Šanchajaus uostą, o iš ten pusiau slapta pasiekė Nagasakį, vėliau – Mijadzakį. Šiame mieste jis ėmėsi studijuoti teologiją.
(vaizdas: „Saleziečių žinios“, 1936 m., nr. 2, p. 44)
-
1935 m. atvyksta į TokijąAtvykęs į Tokiją, A. Margevičius paskirtas Ikuei amatų mokyklos bendrabučio komendantu. Čia pradėjo aktyvią visuomeninę veiklą – padėjo organizuoti knygų parodas, pristatydamas Lietuvą, rašė laiškus įvairioms redakcijoms. Margevičiaus tekstai buvo pradėti publikuoti ne tik „Saleziečių žiniose“, bet ir Lietuvos bei išeivių spaudoje.
(vaizdas: „Saleziečių žinios“)
-
1938 m. balandį pradeda mokslus Tokijo didžiojoje seminarijojeJą baigė 1942 m. kovą.
(vaizdas: „Saleziečių žinios“)
-
1942 m. kovo 21 d. įšventinamas į kunigus
Netrukus tapo Ikuei technologijos mokyklos Tokijuje direktoriaus pavaduotoju.
-
1959 m. paskiriamas Tokijo saleziečių pradinės ir vidurinės mokyklos direktoriumi
-
1971 m. sausio 30 d. jam suteikiama Japonijos pilietybė
Tų pačių metų balandį pradėjo eiti Kavasakio saleziečių vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojo pareigas.
Per beveik 55 savo buvimo Japonijoje metus Albinas Margevičius patyrė smarkių gyvenimo pokyčių. Vienas jų – 1971 m. gauta Japonijos pilietybė. Žinant griežtus Japonijos pilietybės gavimo įstatymus, toks pasiekimas yra neabejotinai išskirtinis.
Su tuo susijęs ir kitas pokytis – ilgainiui Margevičius aplinkiniams tapo žinomas ne savo tikruoju vardu, o sujaponinta versija – Arubino Džin (有美野・仁). Tiesa, šis japoniškais rašmenimis užrašytas vardas skaitomas skirtingai: randama ir Rubino Hitoši, ir Arubino Hiroši. Atrodytų, jog ir pats Margevičius šią įvairovę palaikė, nes 1972 m. aiškinamajame rašte dėl prašymo atvykti į Lietuvą nurodo: „mano lietuviška pavardė Margevičius Albinas pakeista į japonišką Arubino Hitoshi“. Jo autobiografijos vidiniame viršelyje pateikiama Arubino Džin versija.
-
1975 m. balandį tampa Tokijo saleziečių berniukų namų direktoriaus pavaduotoju
-
1985 m. balandį paskiriamas Kavasakio saleziečių vienuolyno abatuSavo karjeros viršūnę Margevičius pasiekė 1985 m., kai buvo paskirtas Kavasakio saleziečių vienuolyno abatu.
-
1988 m. rugsėjo 12 d. miršta Kavasakyje
Jo pelenai yra Fučiū miesto katalikų kapinėse, saleziečiams priklausančiame bendrame kape.
Vos metai prieš mirtį, 1987 m. rugpjūčio 15 d., pasirodė vienintelė A. Margevičiaus knyga – japonų kalba parašyta autobiografija „Aš – japonas“.
(vaizdas: autobiografijos viršelis)
Bibliografija
- Juknevičius, K. 2000. Lietuvių saleziečių istorija. Kaunas: Orientas.
- Kamaitis, D. Tėvo Albino pėdomis. ambasadoriai.eu/tevo-albino-pedomis/
- Railienė, Birutė. 2012. Pirmosios žinios apie Japoniją lietuviškoje spaudoje. Stepono Kairio trilogija (1906 m.). Rytų Azijos studijos Lietuvoje (sud. Aurelijus Zykas). Kaunas: Vytauto Didžiojo Universiteto leidykla, p. 93-102.
- Visockytė, E. 2014. Image of Japan in Lithuania: Analysis of Lithuanian Newspapers 1918 – 1940. VDU, magistro darbas.
- Urbonas, V., 1995. Lietuvių periodinė spauda. Vilnius: Voruta.
- Urbonas, V., 2002. Lietuvos žurnalistikos istorija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.