Japoniškos literatūros vertimai
(Azija LT archyvo nuotr.)
Vienas iš svarbiausių kelių pažinti Japonijos kultūrą Lietuvoje yra verstinė japonų autorių literatūra. Jau XX a. pradžioje pasirodė keli grožinės literatūros vertimai, tačiau ypač daug jų buvo leidžiama nuo 1960 m. Kadangi japonų kalbą mokančių lietuvių Lietuvoje nebuvo, dauguma ankstyvųjų vertimų buvo atliekami per tarpines kalbas, pirmiausia rusų. Tačiau po truputį augo japonų kalbą išmanančių vertėjų karta, kurios pradininkas buvo Arvydas Ališauskas. XXI a. iš japonų kalbos profesionaliai verčia nemažai lietuvių, kurių dėka prabyla tiek klasikiniai, tiek šiuolaikiniai Japonijos rašytojai. Tiesa, leidžiamos ir knygos, verstos per anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių ar italų kalbas.
Vertimai iki 1990 m.
Anot R. Neimanto, grožinės japonų literatūros vertimus pradėjo spaustuvininkas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis, kuriam priklauso 1907 m. septynių japoniškų pasakų rinktinės sudarymas ir vertimas. Tarpukariu japoniškos literatūros buvo verčiama nedaug. 1938 m. pasirodė Kenjiro Tokutomi „Samurajaus duktė“ (Leidykla „Atžala“). Ją vertė Stasys Paulauskas, tiesa, neaišku iš kokios kalbos. Tai – 1899 m. sukurtas kūrinys Japonijoje žinomas kaip „Gegutė“, - vienas pirmųjų japonų literatūroje išėjęs į tarptautinius vandenis. Tai – meilės istorija, kurioje skleidžiasi XIX a. pabaigos įvykiai, narsos, kilnumo, garbės sąvokos.
Sovietmečiu beveik visa japonų literatūra buvo verčiama per rusų kalbą, ir tik tie kūriniai, kurie gaudavo cenzūros leidimą. Buvo bandoma ieškoti prokomunistinių autorių, tokių kaip Teru Takakura (1891-1986), kurio "Kiaulės dainelę" 1954 m. iš rusų kalbos išvertė Stasys Rudzevičius. Tačiau tokie kūriniai visuomenėje populiarumo nesusilaukė.
Grožinės japonų literatūros vertimų padaugėjo po 1960 m. Nuo tada pasirodę R. Akutagava, Sh. Endo vertimai pradėjo mažiau ideologizuotos literatūros bangą. Japonijos autorių, kurių mintys dažnai neatitiko tuometinės ideologijos ir socialistinio realizmo principų, vertimai tapo savotišku ištrūkimu iš sovietinės realybės. Galbūt todėl šią šalį atstovavo įvairaus spektro autorių kūriniai.
Vienas labiausiai tarybiniais metais verčiamų japonų autorių buvo K. Abė. Šis modernizmo autorius, pasižymintis siurrealistiškai ir su košmariškais elementais tapomos šiuolaikinės visuomenės vaizdiniais, dažnai lyginamas su F. Kafka.
Lietuvių skaitytojas su jo kūryba galėjo susipažinti Dalios Lenkauskienės iš rusų kalbos išverstų romanų ir apysakų dėka. 1964 m. pasirodė „Svetimas veidas“, 1962 m. - „Moteris smėlynuose“, o 1973 m. - „Žmogus dėžė“. 1991 m. pastarasis romanas dar kartą išverstas iš japonų kalbos, o „Moteris smėlynuose“ 2013 m. - iš anglų kalbos. 1991 m. išleistas Galinos Baužytės-Čepinskienės iš prancūzų kalbos išverstas siurrealistinis pasakojimas „Kengūros sąsiuvinis".
(Kobo Abė iš "The Mainichi Graphic, 1 September 1954 issue" published by The Mainichi Newspapers Co.,Ltd.)
Japoniškos pasakos ir vaikams skirtos knygelės sudaro svarbią verstinės japonų literatūros dalį. Juk ir pati verstinės japonų literatūros lietuvių kalba istorija 1907 m. prasideda nuo pasakų rinkinio. Saliamonas Banaitis (pasirašęs S. Vaitiekupiuno slapyvardžiu) iš rusų kalbos išvertė septynias populiarias japonų pasakas. Tiesa, šiuose vertimuose yra daug netikslumų.
Japoniškų pasakų rinkiniai lietuvių kalba vėliau pasirodė ne kartą: „Gyvatės akys“ (1968), „Nykštukas Hosis“ (1976, vert. A. Ališauskas), „Didžioji japonų pasakų ir legendų knyga“ (1997), „Japonų pasakos“ (1999, vert. V. Dumčius), „Penkiaspalvis elnias“ (2012, vert. D. Kugevičiūtė) ir „Budos skrybėlės“ (2014, vert. K. Šešelgytė).
Lietuvos vaikams pristatyti ir keli japonų literatūros autoriai: Japonijos Andersenu tituluojamas M. Ogawa („Laukinės rožės“, 1971 m.), M. Matsutani („Mažoji Momo“, 1979 m. ir „Taro nuotykiai kalnų šalyje“, 1988 m.), R. Nakagawa („Nenoriukų darželis“, 1978 m.), T. Inui („Daina apie žuvėdras“, 1982 m.) ir kt.
Šiuolaikinės japonų literatūros istorija pradedama skaičiuoti nuo XIX a. pabaigos ir jos ištakos siejamos su dviem pradininkais, kurių palikimas darė įtaką ir daugumai vėlesnių japonų rašytojų. Tai yra S. Natsume ir O. Mori. Tiesa, jų literatūros vertimų į lietuvių kalbą kol kas nėra. Tačiau nuo 1960 m. į lietuvių kalbą yra verčiami kiti žymūs ir jau klasika tapę XX a. pirmosios pusės Japonijos autoriai, kurie buvo mėgstami tiek sovietmečiu, tiek dabartinės nepriklausomybės laikotarpiu.
Be Kobo Abe labiausiai verčiamas ankstyvosios moderniosios literatūros autorius yra Y. Kawabata (1968 m. Nobelio premijos laureatas), kurio trys garsūs romanai pažįstami lietuvių skaitytojui ir buvo kelis kartus perleisti. Tai: „Sniegynų šalis“, „Tūkstančiai gervių“ ir „Kalno aimana“. Lietuvių mėgstamas ir japoniškojo apsakymo bei novelės žanro pradininkas R. Akutagawa. Jo pirmasis apsakymų rinkinys lietuvių kalba - 1965 m. atskira knyga išleistas „Rašiomono vartai“. Vėliau kitų jo apsakymų vertimai publikuoti periodinėje spaudoje ir rinkiniuose. 2004 m. kaip atskira knyga pasirodė „Vandenių šalyje“.
Be to, lietuvių skaitytojui pažįstami T. Arishima („Moteris“, 1964 m.), K. Kikuchi („Dama kaip perlas“, 1982 m.), J. Tanizaki, O. Dazai kūriniai. Pastarieji, tiesa, tapo prieinami lietuvių skaitytojui tik po nepriklausomybės, kuomet išversti romanai „Raktas“ (2005), „Katė, vyras ir dvi moterys“ (2007) ir „Netekęs teisės būti žmogumi“ (2021).
Sovietmečiu didelę dalį Japonijos literatūros atstovavo mistiniai ir detektyviniai kūriniai. Vienas iš tokios literatūros pradininkų Japonijoje buvo Edogawa Rampo, žavėjęsis Edgar Allan Poe, iš kurio vėliau mokėsi didelė dalis šio žanro rašytojų. Jo vardu yra įsteigta ir premija, kuria kasmet pagerbiami rašytojai. Lietuvių skaitytojui jis žinomas iš kūrinio „Pabaisa tamsoje“ (1987).
Šiam žanrui atstovavo ir kiti autoriai: S. Komatsu, K. Kobayashi, S. Morimura, M. Kita, Sh. Hoshi, R. Mitsuse.
Susidomėjimas mistine ir detektyvine literatūra išliko ir po nepriklausomybės. Japoniškosios mistikos ir siaubo žanrą atstovauja autorius K. Suzuki su savo trilogija „Skambutis“ (2005-2007) ir romanu „Tamsus vanduo“ (2005). 2014 m. po ilgos pertraukos pasirodė ir japoniškas detektyvas: išleistas K. Higashino „Įtariamojo X pasiaukojimas“.
Arvydas Ališauskas
Pirmasis lietuvis, kuris mokėjo japonų kalbą ir jau nuo 1969 m. privertė lietuviškai prabilti japonų autorius, buvo Arvydas Ališauskas. Kalbos išmokęs Maskvos valstybiniame universitete, jis neturėjo galimybės nuvykti į šią šalį ir pamatyti ją savo akimis. Vietoj to, ėmėsi literatūros vertimų. Jam priklauso R. Akutagawa, M. Ogawa, R. Nakagawa, M. Matsutani, S. Hatanaka ir kitų autorių pirmieji tiesioginiai vertimai į lietuvių kalbą. Ilgą laiką A. Ališauskas buvo vienas nedaugelio japonų kalbos vertėjų Lietuvoje. Iš viso jis išvertė aštuonis japonų literatūros kūrinius.
Už nuopelnus vystant santykius su Japonija tapo pirmuoju lietuviu, kuris 2012 m. apdovanotas Tekančios saulės ordinu.
(Azija LT archyvo nuotr.)
(laiko juostoje paspaudę ant metų, pamatysite išsamesnę informaciją)
-
1942 m. birželio 23 d. gimsta Jurgiškiuose (Alytaus raj.)
-
1965 m. baigia Kauno Politechnikos institutą
Įgijo radijo inžinieriaus kvalifikaciją. Kurdamas įvairius techninius tobulinimus, susidomėjo japoniškais išradimais ir ryžosi mokytis japonų kalbos. Dirbdamas Maskvos patentų bibliotekoje pradėjo mokytis savarankiškai ir versti techninę literatūrą.
-
1969 m. baigia Rytų kalbų institutą prie Maskvos Lomonosovo valstybinio universiteto (japonų kalbos specialybė)Išmokęs japonų kalbą Maskvoje, Ališauskas tapo vienu pirmųjų lietuvių, kuris laisvai kalba japoniškai. Užsiėmė techniniais vertimais, versdavo delegacijoms. Nors norėjo pats aplankyti Japoniją, neturėjo tam galimybės.
Tais pačiais metais išvertė pirmąjį apsakymą iš japonų kalbos. Tai buvo R. Akutagawa apsakymas „Kappa“ („Vandenių šalyje“), publikuotas žurnale „Nemunas“. Nuo tada buvo išleisti aštuoni Ališausko versti japonų rašytojų kūriniai: apsakymai, romanai, novelės.
(A.Savin / Wikimedia nuotr.)
-
1979 m. baigia aspirantūrą KPI ir paskirtas vyr. mokslinio bendradarbio pareigoms
Tema: „Menedžerių ruošimo ir panaudojimo sistema Japonijoje“. Iki 1989 m. dirbo Vadovaujančių darbuotojų ir specialistų tobulinimosi institute prie LTSR Ministrų tarybos. Atsikūrus nepriklausomybei 1991-94 vadovavo Arvydo Ališausko konsultavimo įmonei.
-
1994 m. pradeda japonų kalbos paskaitas Vytauto Didžiojo universitete
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, A. Ališauskas Vytauto Didžiojo universitete pradėjo dėstyti japonų kalbą, taip tapdamas japonologijos pradininku Kaune, išugdžiusiu pirmąją japonofilų kartą. Nemažai jo studentų vėliau galėjo stažuotis Japonijos universitetuose, tęsė pradėtus darbus.
A. Ališauskas savo tyrimų tematika paskelbė daugiau nei 20 mokslinių publikacijų apie japonų kalbą, vadybą, japonų mąstymo būdą, personalo valdymą Japonijos įmonėse.
-
1995 m. pirmą kartą aplanko Japoniją
Praleidęs šioje šalyje du mėnesius stažuotės metu, susitiko su Japonijos verslininkais, mokslininkais, kultūros veikėjais. Baigė trumpalaikę programą japonų kalbos dėstytojams ir įgijo japonų kalbos dėstytojo sertifikatą.
-
2001 m. Ališausko iniciatyva VDU įkuriamas Japonistikos centrasŠis centras buvo perkeltas į Sugiharos namų muziejaus antrą aukštą (Vaižganto 30, Kaunas). A. Ališauskas kartu su muziejaus darbuotojais stengėsi Lietuvos žmones supažindinti su vicekonsulo Sugiharos nuopelnais bei „Gyvybės Vizų“ reikšme. Tuo metu išvertė vicekonsulo Chiune Sugihara žmonos Jukiko (1913–2018) memuarus į lietuvių kalbą.
VDU iki 2008 m. dėstė japonų kalbą, nacionalinio menedžmento mokyklos, Japonų vadybos etikos ir mąstymo būdo dalykus. Japonistikos centras vėliau išplėtė savo veiklą į kitas Azijos šalis ir buvo pervardintas Azijos studijų centru.
(Azija LT archyvo nuotr.)
-
2012 m. už nuopelnus vystant santykius su Japonija apdovanojamas Tekančios saulės ordinuBuvo pirmasis lietuvis apdovanotas šiuo ordinu.
(Azija LT archyvo nuotr.)
A. Ališausko išverstos knygos:
Japonija daug kam atrodo labai tolima, nesuvokiama, „nesuprantama“. Sakyčiau, lyg slypinti už stiklo sienos. Iš savo žemės tarsi jos nematome, japonai viską mato- visą pasaulį: stebi, analizuoja, vertina, be galo domisi. Mes turime tą „stiklą“ pakelti.
– Arvydas Ališauskas
Japonų literatūros vertimai nuo 1990 m.
(Azija LT archyvo nuotr.)
Lietuvai tapus nepriklausoma, skaitytojų pažintis su Japonijos literatūra tęsiasi. Per XX a. paskutinįjį dešimtmetį rusų kalbą kaip tarpinę kalbą išstūmė anglų kalba, o augant japonologų kartai vis dažniau verčima tiesiai iš japonų kalbos.
Jau XX a. pabaigoje susiformavo nauja lietuvių vertėjų iš japonų kalbos karta, kurią atstovavo trys asmenybės. Dalia Švambarytė, pirmuosius vertimus publikavusi periodinėje spaudoje, V. Dumčius, tapęs pirmuoju Lietuvoje klasikinės japonų poezijos vertėju iš originalo kalbos ir Sankt Peterburgo universiteto absolventė G. Čepulionytė debiutavusi išversdama „Kojiki“ fragmentus.
Nuo XXI a. pradžios į vertėjų gretas įsijungė ir jaunesnioji karta: Vilniaus universiteto Orientalistikos centro absolventės V. Devėnaitė, I. Susnytė, J. Polonskaitė (Ignotienė), I. Baronina, G. Enciūtė ir kiti. Verčia ir D. Kugevičiūtė, K. Šešelgytė, M. Kriaučiūnas.
Lyginant su sovietmečiu, nepriklausomybės laikotarpiu Japonijos literatūrą atstovauja daug didesnis autorių ir žanrų spektras. Lietuvoje verčiami tiek senosios (iki XIX a.), tiek prieškarinės, tiek pokario literatūros atstovų darbai, atstovaujantys labai skirtingus žanrus. Ypač populiarėja gyvenimo būdo, dalykinė literatūra, jaunimo dėmesį traukia japoniški komiksai mangos. Tiesa, dominuoja H. Murakami, tapęs vienu labiausiai verčiamų rašytojų Lietuvoje.
Iki XIX a. vidurio kurta japonų literatūra lietuvių skaitytojui pristatyta gana sporadiškai. X a. rūmų damos Sei Shonagon parašyta „Priegalvio knyga“ (2007, 2021 m. perleista kaip „Slaptoji geišos knyga“) atstovauja senąją aristokratų ir dvarų kultūrą. Budistų vienuolio Takuan Soho XVII a. rašytas veikalas „Nesupančiotas protas“ (2007) yra religinis-filosofinis kūrinys. Viduramžių samurajų kultūrą ir filosofiją atskleidžia Miyamoto Musashi „Penkių žiedų knyga“ (2007) ir Tsunetomo Yamamoto „Hagakurė“ (2006). XVII a. miestiečių kultūros atstovas yra Saikaku Ihara romanas „Penkios meilę pamilusios moterys“ (1983 m. verstas iš rusų, o 2009 m. – iš anglų).
Visi šie senosios japonų literatūros kūriniai versti per tarpines kalbas, daugiausia anglų.
Tiesiogiai iš japonų kalbos verstos literatūros turime tik fragmentus, publikuotus periodinėje spaudoje arba internete. Tarp jų yra G. Čepulionytės versti senovės Japonijos mitologinio traktato „Kojiki“ (2002), D. Švambarytės versti XI a. rūmų damos Murasaki Shikibu „Sakmė apie princą Gendži" (2006) fragmentai. D. Švambarytė taip pat išvertė kelis klasikinio Japonijos teatro filosofus ir dramaturgus: Zeami Motokiyo „Užrašai apie išraiškos formą" (1996) ir „Gėlių pintinė“, Takeda Izumo I „Sugawaros dailyraščio paslaptys“, Konpara Zenchiku „Mergelė Jang“ ir kt.
Po Antrojo pasaulinio karo atėjo nauja Japonijos rašytojų karta, kuri atstovavo jau kitokią visuomenę, nei amžiaus pradžios rašytojai. Su keliais jų lietuvių skaitytojas susipažino dar sovietmečiu. Tai buvo S. Matsumoto („Juodoji evangelija“, 1969), Sh. Endo („Moteris, kurią pamečiau“, 1970), K. Oe („Pavėlavęs jaunimas“, 1975), T. Kaiko („Sunkios pagirios“, 1977).
Tačiau tikrasis pokarinės Japonijos literatūros vertimų pakilimas Lietuvoje prasidėjo nuo XXI a. pradžios. Žinoma, labiausiai verčiamas šios kartos autorius yra Haruki Murakami, tačiau vis labiau pristatomi ir kiti autoriai. Lietuvių skaitytojui pažįstami Banana Yoshimoto („Virtuvė“, 2014; „Ežeras“, 2015), Y. Mishima („Kaukės ižpažintis“, 2004; „Auksinė šventykla“, 2019), S. Murata („Kombinio moteris“, 2019), H. Arikawa („Keliaujančio katino kronikos“, 2020), Y. Ogawa („Begalinė lygtis“, 2020; „Atminties policija“, 2021), H. Kawakami („Mokytojo portfelis“, 2021), T. Shibasaki („Pavasario sodas“, 2021) romanai.
Buvo galimybė iš naujo susipažinti su Sh. Endo („Tyla“, 2008) ir K. Oe („Asmeninė patirtis“, 2001) darbais.
Haruki Murakami yra labiausiai verčiamas ir skaitomas Japonijos rašytojas ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. The Guardian jis buvo pavadintas vienu iš „pasaulio didžiausių gyvų rašytojų“.
Lietuvoje H. Murakami debiutavo 2003 m. su romanu „Avies medžioklė“. Nuo tada beveik kasmet išverčiami 1-3 jo kūriniai, ir ne vienas perleistas kelis kartus. Iki 2021 m. išleistos net 23 jo knygos. Šiai dienai į lietuvių kalbą turime išverstus beveik visus jo romanus ir nemažą dalį apsakymų.
Ankstyvieji H. Murakami vertimai buvo per anglų kalbą, ir čia pasižymėjo tokie vertėjai kaip M. Dyke, I. Jomantienė, M. Daškus, J. Nauronaitė ir kiti. Tačiau nuo 2005 m. galime džiaugtis ir jo kūriniais verstais tiesiogiai iš japonų kalbos. Daugiausia jo knygų yra išvertusi Ieva Susnytė – 6, Jurgita Polonskaitė (Ignotienė) – 5, Gabija Čepulionytė (Žukauskienė) – 4.
Be grožinės literatūros į lietuvių kalbą yra verčiami ir dalykinei literatūrai priskiriami japonų autorių darbai, tarp kurių didelę dalį sudaro gyvenimo būdo knygos. Seniausias toks pavyzdys 1960 m. išleista filosofo K. Yanagida „Mano pasaulėžiūros evoliucija“. Nuo 2006 m. leidžiami veikalai apie gyvenimo prasmę („Gyvenimo filosofija“, „Mažoji ikigai knyga“), dzen filosofiją („Dzeno protas, pradinuko protas“), švietimą ir meną („Auginti meile“, „Kultūra – tai kūnas“), tvarkymąsi („Tvarkingų namų stebuklas“) ir kitomis temomis. Į Lietuvą atėjus Okawa Ryūho vadovaujamai „Happy science“ religinei organizacijai, į lietuvių kalbą išverstos ir keletas šio lyderio knygų.
Į lietuvių kalbą yra verčiama ir dalis literatūros, kurią japoniška galima vadinti tik labai sąlyginai. Ją rašo japonų išeivijos autoriai, kurie yra išsaugoję japoniškos kilmės pavardes, tačiau savęs nebelaiko japonais. Savo tapatybe jie yra britai arba amerikiečiai ir rašo anglų kalba. Tiesa, neretai jų literatūroje aptiksime ir japonų kultūros bei religijos elementų. Žymiausias tarp jų yra 2017 m. Nobelio premijos laureatas britas K. Ishiguro, kurio knygos „Dienos likučiai“ (2000), „Neleisk man išeiti“ (2006), „Palaidotas milžinas“ (2020) ir „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ (2019) ir kitos išverstos į lietuvių kalbą. Japonų išeivijai priklauso ir amerikietės J. Otsuka („Buda palėpėje“, 2013), R. Ozeki („Knyga laiko būčiai“, 2016) bei H. Yanagihara („Mažas gyvenimas“, 2021).
Japonų poezijos vertimai ir kūryba
(iš Azija LT archyvo)
Manoma, kad pirmasis japoniškos poezijos vertimų į lietuvių kalbą bandymas buvo 1920 m., kuomet Balys Sruoga iš rusų kalbos išvertė 12 japoniškų tankų. Tarpukariu poeziją vertė ir išeivis Julijus Baniulis, na o sovietmečiu poezijos vertimais užsiėmė Sigitas Geda, Jonas Jakštas, Vytautas Karalius, Kostas Korsakas, Vladas Baltuškevičius ir kiti.
Nepriklausomybės laikotarpiu didžiausias japoniškos poezijos rinkinys buvo išleistas rinktinėje „XX a. Senovės Rytų poezija“ (1991, sud. S. Geda). 1992 m. pasirodė rinkinys „Gėlė ir poezija“, pristatęs Sigito Gedos ir Romualdo Neimanto vertimus, o 1999 m. – „Septintasis mėnulis“. Nors didelė dauguma jų buvo verčiami iš rusų arba anglų kalbų, vis dažnesni Lietuvoje poezijos vertimai iš japonų kalbos. Svarbiausias vertėjas, aktyviai dirbantis šioje srityje, yra Vytautas Dumčius.
Tačiau japonų poezija Lietuvoje - tai ne tik vertimai. Nemažai lietuvių, susižavėjusių tokiomis poetinėmis formomis kaip haiku, ar tanka, mielai patys kuria šią poeziją.
Vytautas Dumčius
(Japonijos ambasados Lietuvoje archyvo nuotr.)
V. Dumčius tapo pirmuoju Lietuvoje japonų poezijos vertėju iš originalo kalbos. Jis išvertė klasikinės japonų poezijos rinkinį „Šimto japonų poetų eilės“ bei kitus japonų lyrikos žanrus: tankas ir haiku. Be to, V. Dumčius vaidino svarbų vaidmenį populiarinant haiku tradiciją Lietuvoje. Jis prisidėjo organizuojant nacionalinius haiku konkursus ir jo dėka susiformavo haiku besidominčių vaikų ir suaugusiųjų bendruomenė.
Už savo nuopelnus 2016 m. Japonijos vyriausybės jis buvo apdovanotas Tekančios saulės ordinu.
Artūras Šilanskas
Filologas, daugiau kaip dešimt metų dirbęs diplomatinį darbą Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, ypač domisi japonų poetinėmis tradicijomis haiku ir senriū. Sudarė lietuvių autorių haiku antologijas „Vėjo namai“ (2009) bei „Vėjo ašmenys“ (2019), išleido savo kūrybos haiku ir senriū knygą „Dylantis mėnuo“ (2016). Haiku trieilius rašo net trimis kalbomis – lietuvių, anglų ir rusų. Savo kūrybą publikuoja tarptautiniuose leidiniuose Mainichi Daily (Japonija), Still (Anglija), Ulitka (Rusija), yra laimėjęs ne vieną tarptautinį konkursą.
(Azija LT archyvo nuotr.)
Bibliografija
Knygos
- Neimantas, Romualdas. 1988. Rytai ir Lietuva. Vilnius: Mintis.
- Neimantas, Romualdas. 2003. Nuo Nemuno iki Fudzijamos. Kaunas: Spindulys.
Straipsniai:
- Andrijauskas, Antanas. 2012. Orientalistikos atgimimas Lietuvoje (1977–1992): orientalizmo transformacijos į orientalistiką pradžia. Rytų Azijos studijos Lietuvoje (sud. Aurelijus Zykas). Kaunas: Vytauto Didžiojo Universiteto leidykla, p. 19-54.
- Koma, Kyoko. 2012. Exoticism, or a Device Reflecting Self-Identity? The Role of Japanese Novels Translated into Lithuanian. Rytų Azijos studijos Lietuvoje (sud. Aurelijus Zykas). Kaunas: Vytauto Didžiojo Universiteto leidykla, p. 103-114.
- Polonskaitė, Jurgita. 2014. Šiuolaikinės japonų literatūros vardai Lietuvoje.
- Žukauskienė-Čepulionytė, Gabija. 2001. Dešimties metų Lietuvos ir Japonijos kultūros ryšių apžvalga. Mokslas ir gyvenimas, spalis.
- Andrijauskas, Antanas. 2004. Istoriniai lietuviškosios Rytų recepcijos ir orientalizmo pokyčiai. Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (rytai-vakarai-Lietuva). Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, p. 422-436.
- Tumasonytė, Jurga. Gabija Čepulionytė: „Esu klasikinės Japonijos gerbėja“. Lietuvos leidėjų asociacija.