Lietuviška dailė Japonijoje
(S. Eidrigevičiaus paroda Tokijuje 2019 m.; dailininko asmeninio archyvo nuotr.)
Nors Lietuvoje japoniško meno kolekcijos kaupiamos ir parodos rengiamos jau daugiau nei šimtmetį, galime pasidžiaugti, kad ir Japonijoje Lietuvos menas bei kultūra yra žinomi bei pristatomi. Žinios apie lietuviškąją dailę Japonijoje pirmiausia siejasi su trimis vardais: M. K. Čiurlioniu, Fluxus judėjimu ir S. Eidrigevičiumi, kurie yra neblogai pažįstami Japonijos intelektualų tarpe.
Tačiau per pastaruosius dešimtmečius atsiranda vis daugiau galimybių prisistatyti ir kitiems lietuviams dailininkams, skulptoriams, dizaineriams, kurie tampa mūsų kultūros ambasadoriais.
M. K. Čiurlionis (1875-1911)
M. K. Čiurlionio asmenybė yra vienas svarbiausių kultūrinių tiltų tarp dviejų šalių, tikrąja to žodžio prasme simbolizuojanti abipusius mainus. Kūręs XX a. pradžioje Čiurlionis neišvengiamai perėmė tuo metu vakarų Europoje labai populiarias japonizmo įtakas ir taip mokėsi iš Japonijos.
Tačiau nuo XX a. pabaigos Čiurlionis labai pamėgtas japonų tarpe ir tapo pagrindiniu veidu, atstovaujančiu Lietuvos kultūrą. Pirmiausia Japonijoje atrastas kaip kompozitorius, vėliau - kaip dailininkas. Su jo kūryba yra puikiai susipažinusi ir buvusioji Japonijos imperatorienė Mičiko.
(Jūros sonata. Finale, 1908 m.; M.K.Ciurlionis Painting Gallery / Vilnius Lyceum / Osvaldo Grigo nuotr.; Didžioji Kanagavos banga, K. Hokusai, apie 1830)
M. K. Čiurlionio gyvenimo laikotarpiu visoje Europoje siautė japonizmo mada, kurią pradėjo ukiyo-e medžio graviūrų išpopuliarėjimas. Tuometiniai Europos dailininkai, impresionistai, ekspresionistai, simbolistai ir kitų dailės stilių atstovai, žavėjosi japonų menu ir rado jame įkvėpimą, kartais netgi kopijuodavo japonų dailininkų kūrinius.
Ilgą laiką Varšuvoje praleidęs M.K. Čiurlionis turėjo galimybę pamatyti graviūrų parodas ir susipažinti su japonų menu. Labai tikėtina, kad savo tapyboje jis, sąmoningai ar ne, naudojo japoniško meno motyvus. Viena iš Čiurlionio tapybą šiuo aspektu tyrinėjusių mokslininkių Jumiko Nunokava pastebi, kad dailininkas noriai naudojo medžio graviūrose aptinkamus egzotiškus motyvus ir kai kurias kompozicijas.
M. K. Čiurlionio, kaip kompozitoriaus, pažinimas Japonijoje prasidėjo dar sovietmečiu. Už tai pirmiausia turime būti dėkingi japonui Ičiro Kato. Jo susidomėjimas Čiurlioniu prasidėjo, kai jam buvo padovanotos plokštelės su simfoninėmis Čiurlionio poemomis. Dirbdamas muzikos leidykloje „Chibonsha“ ir redaguodamas pasaulinės muzikos enciklopediją, 1973 m. joje patalpino išsamią M. K. Čiurlionio biografiją bei kūrybos apžvalgą.
(I. Kato susitikimas su Čiurlionyte; žurnalas „Švyturys“; R. Neimanto kolekcija)
I. Kato dėka muzika, o taip pat ir Lietuva, susidomėjo ir jo kolegos. Taip Japonijoje atsirado M. K. Čiurlionio bičiulių klubas, kuris ruošė jo dailės kūrinių reprodukcijų parodas ir muzikos koncertus Japonijos miestuose. Pvz., 1973 m. šis klubas surengė lietuvių muzikos vakarą, kuriame buvo atlikta E. Balsio, V. Barkausko, G. Kuprevičiaus ir kitų kompozitorių kūriniai.
Nors Čiurlionio bičiulių klubas rengė jo tapybos reprodukcijų parodas ir sovietmečiu, pirmoji, ir kol kas vienintelė, dailininko originalų paroda buvo surengta 1992 m. pavasarį Saison dailės muziejuje Tokijuje. Ją atidarė Lietuvos atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis, o parodą aplankė ir imperatoriškosios šeimos atstovai. Tai buvo pirmoji tokios apimties Čiurlionio darbų paroda užsienyje, nustebinusi profesionaliu parengimu.
Ši paroda labai sudomino meno žinovus, ir po to ne kartą apie M. K. Čiurlionį buvo skaitomos paskaitos, rengiamos jo reprodukcijų parodos. Čiurlioniu asmeniškai domisi ir buvusioji imperatorienė Mičiko, jam dėmesį yra skyręs ne vienas Japonijos meno žurnalas.
(M. K. Čiurlionio parodos straipsnis. Tėviškės žiburiai, 1992 m. kovo 10 d.)
Stasys Eidrigevičius
Vienas iškiliausių lietuvių kilmės menininkų S. Eidrigevičius, gimęs 1949 m. Mediniškiuose (Pakruojo raj.) yra mėgstamas ir žinomas Japonijoje. Jis baigė S. Žuko dailės technikumą Kaune ir Lietuvos dailės institutą. Nuo 1980 m. gyvena Varšuvoje. Japonijoje jis pirmą kartą apsilankė 1987 m. ir šią šalį pamilo. Po to lankėsi dar keliolika kartų, pristatydamas savo parodas, dalyvaudamas kūrybiniuose projektuose.
Dailininkas kuria paveikslus, grafiką, ex libris, plakatus, taip pat ir unikalius dailės žanrus – kaukes ir vadinamuosius sielvartus (smutki). Jo kūrybos pagrindiniai motyvai – žmogaus vienišumas, susvetimėjimas, liūdesys. Kūryboje ryškūs gimtinės prisiminimai, vaikystės įspūdžiai, Lietuvos kaimo etnografinės realijos.
(vaizdas: asmeninės parodos Šibujos Seibu galerijoje 1991 m. bilietas; dailininko asmeninis archyvas)
Jau nuo 1980 m. S. Eidrigevičiaus darbai buvo pradėti publikuoti Japonijos meno žurnaluose. Iki šiol apie jį parašyta daug straipsnių, o kartais jo kūrybai netgi skiriami atskiri prestižinių žurnalų numeriai.
2015 m., 2018 m. ir 2021 m. kartu su rašytoja Motoko Nakagawa išleido knygas, kurias iliustravo. Šiose knygose nagrinėjamos lietuvių motologijos, sporto ir net COVID-2019 pandemijos temos.
(straipsniai ir knygos apie S. Eidrigevičių; dailininko asmeninio archyvo nuotr.)
(Face-Car skulptūra Tačikavoje; S. Eidrigevičiaus asmeninio archyvo nuotr.)
Pirmoji S. Eidrigevičiaus asmeninė paroda Japonijoje buvo surengta 1987 m. NDA galerijoje (Sapporas). Tokiu būdu jis tapo pirmuoju lietuviu menininku, savo orginalius darbus pristačiusius Japonijoje. Nuo tada nuolat rengia parodas šioje šalyje.
Daugiau nei 20 metų S. Eidrigevičius bendradarbiauja su Creative Gallery (Tokijas), kuriai kiekvienais metais sukuria atskirą darbą, taip pat su GGG (Ginza Graphic Gallery), kurioje buvo surengtos 1988 ir 1998 m parodos. Pastaroji 1998 m. išleido Stasiui skirtą knygą su jo kūriniais.
Ilgametė draugystė tęsiasi ir su Art Front Gallery, kuri rengia meno trienales. Tokijuje Tačikavos meno parke galima rasti jo 1994 m. sukurtą metalinę skulptūrą Face-Car.
Pastaroji S. Eidrigevičiaus paroda įvyko 2019 m. Musašino universiteto muziejuje, kuriame buvo pristatyti jo vizualinio, iliustracijos, plakato meno, fotografijos kūriniai.
(akimirkos iš S. Eidrigevičiaus 2019 m. parodos; dailininko asmeninio archyvo nuotr.)
S. Eidrigevičius ilgą laiką bendradarbiavo su japonų menininke Hiroko Mori. Otaru mieste (Hokkaidas), kur ji gyveno, 1993 m. buvo įkurtas nedidelis privatus „Hiroko Mori Stasys Museum“. Menininkei mirus 2017 m. jo veikla buvo sustabdyta. Tačiau 2021 m. balandžio mėnesį muziejus buvo renovuotas H. Mori sūnėno iniciatyva ir vėl atidarytas lankytojams. Jaukioje erdvėje yra eksponuojami menininkų darbai, yra nedidelė kavinukė, bibliotekėlė ir vidinis kiemelis.
Japonija – vienintelis kraštas pasaulyje, kur jaučiuosi kaip namie. Dievinu japonų virtuvę.
– Stasys Eidrigevičius.
Fluxus
XX a. 7-ame dešimtmetyje susikūręs tarptautinis menininkų judėjimas Fluxus jungė Vakarų ir Rytų meno idėjas. Vienas jo įkūrėjų, davęs jam ir pavadinimą, buvo lietuvis išeivis George Mačiūnas, o vienas žymesnių pasekėjų - lietuvis Jonas Mekas.
Fluxus ir jo kūrėjai yra gana žinomi Japonijoje, ir tokiu būdu šis judėjimas tampa vienu iš meninių tiltų tarp Japonijos ir Lietuvos. Viena pirmųjų Fluxus parodų Japonijoje buvo surengta 1995 m. Tokijuje, privačiame meno muziejuje Watari-um. O štai 2021 m. rugpjūtį paroda surengta G. Mačiūno 90 metų jubiliejaus proga.
(vaizdas: menininkas AY-O prie "Juodosios skylės" 2001 m. Kauno Paveikslų galerijos archyvo nuotr.)
Fluxus įkvepia ir japonus menininkus, kurie tokiu būdu stengiasi pažinti ir George Mačiūno bei J. Meko tėvynę - Lietuvą. Ne vienas jų buvo čia atvykęs. Pvz. sužavėtas Fluxus menu, Kauno paveikslų galerijai 2001 m. savo instaliaciją "Juodoji skylė" padovanojo garsus japonų menininkas Takao Iidžima (dar žinomas kaip AY-O). Tai vienas labiausiai lankytojų pamėgtų objektų muziejuje. Nors iš išorės ji atrodo tarsi nelabai didelis baltas kubas, tačiau įėjus vidun apima keistas jausmas, kad kelionė tamsoje niekada nesibaigs.
2002 m. čia pat savo Fluxus inspiruotą parodą surengė ir žymi menininkė Takako Saito.
Jonas Mekas
Ypač žinomas Japonijoje yra Jonas Mekas (1922-2019), ne kartą lankęsis šioje šalyje ir turintis ypatingą ryšį. Čia jis yra žinomas ir kaip Fluxus dalyvis, ir kaip naujojo Amerikos kino krikštatėvis, o taip pat ir kaip iš Lietuvos kilęs režisierius. Nuo 1970 m. Japonijoje vyksta jo filmų peržiūros, parodos, paskaitos, kartu su japonais režisieriais sukūrė keletą filmų. Jo garbei japonai net įkūrė Jono Meko japoniškųjų kino dienoraščių draugiją.
Tai – bene labiausiai į japonų kalbą verčiamas lietuvių kilmės autorius. Pirmoji jo knyga "Naujojo Amerikos kino ištakos 1959-1971" japonų kalba pasirodė jau 1974 m. Vėliau buvo išverstos jo poezijos rinktinės "Miške", "Semeniškių idilės", "Laiškai iš niekur", atsiminimų knygos ir užrašų rinktinės. Kai kurios verstos tiesiogiai iš lietuvių kalbos.
(interviu su J. Meku 2014 m. Niujorke)
Kiti menininkai ir projektai
Kiti Lietuvos menininkai pirmą kartą Japonijoje turėjo galimybę prisistatyti 1994 m.: Space Yui galerijoje Tokijuje įvyko lietuviškosios grafikos paroda (kuratorė Sandra Skurvidaitė). Nuo tada organizuojamos įvairios asmeninės ir kolektyvinės parodos.
Bet labiausiai Lietuvos dailė Japonijoje tampa žinoma išskirtinių projektų, tokių kaip Nišiaidzu meno kaimas bei Sapporo sniego festivaliai, dėka.
(vaizdas: Algimantas Sakalauskas gamina medžio skulptūrą "Gabija" Inami mieste. 1999 m.; K. Kagi nuotr.)
Nišiaidzu meno kaimas
Nišiaidzu yra nedidelis Fukušimos prefektūros kalnuose esantis miestelis. 2004 m. tuštėjančio miestelio bendruomenė nutarė atgaivinti neseniai uždarytą mokyklą ir paversti ją menininkų rezidencija. Nuo tada ji tapo vieta, sutraukianti menininkus iš Japonijos ir pasaulio ir skatinanti benros kūrybos projektus.
Pirmieji čia 2005 ir 2006 m. gyvenę menininkai buvo lietuviai: skulptorius Kęstutis Lanauskas, dailininkė Eglė Mitikevičiūtė ir kiti. Nuo tada miestelis pamilo Lietuvą ir dažnai organizuoja jos kultūrą pristatančius renginius. Čia vyko ne viena lietuvių dailininkų paroda, pristačiusi vitražo, gintaro, keramikos, šiaudinių sodų, tapybos ir skulptūros darbus, kūrybinės dirbtuvės, paskaitos.
Per Nišiaidzu Lietuvą atranda ir japonai menininkai. Pavyzdžiui, šio projekto dėka 2020 m. Anykščių menų inkubatoriuje savo parodą pristatė Tecutaro Komago.
(Nišiaidzu jungtinio projekto plakatas. Anykščių meno inkubatoriaus nuotr.)
Lietuviška skulptūra Japonijoje
Keletoje Japonijos vietų galima rasti ir lietuviškos skulptūros pavyzdžių. Pavyzdžiui, Hakonės lauko muziejuje yra saugoma Mikėno skulptūros "Pirmosios kregždės" kopija, o Inami mieste (Tojamos prefektūra) - Algimanto Sakalausko medžio drožybos pavyzdys "Gabija". Šis miestas yra tapęs medžio drožėjų meka, sutraukiančia skulptorius iš viso pasaulio.
Lietuvių skulptorių komandos kelis kartus dalyvavo ir pasaulyje garsiame Sapporo sniego festivalyje, kurio metu menininkai iš viso pasaulyje varžosi tarpusavyje kurdami meno kūrinius iš sniego. 2011 m. lietuviai Kęstutis Lanauskas, Artūras Burneika ir Tomas Petreikis iš sniego sukūrė avilį su bitėmis. Darbas, kurį pristatė šūkis „Pasaulis yra mūsų avilys. Būkime atsakingi“, laimėjo pirmąją vietą.
Tiesa, lietuviai Sapporo festivalyje dažnai laimi aukštas vietas. 2006 m. M. Jurėno, K. Lanausko ir A. Vauros sukurta sniego žvaigždė pelnė ketvirtąją vietą, o 2009 m. M. Jurėnas, A. Vaura ir S. Šidlauskas pelnė antrąją vietą už iš sniego sukurtą pelę ir pirštinę.
(Skulptoriai prie sniego skulptūros 2020 m.; asmeninio menininkų archyvo nuotr.)
Namai, - tai fizinė ir dvasinė apibrėžtis, gyvenimo, taigi ir gyvybės simbolis. Garuojantis matcha puodelis ant stalo, grįžtančiųjų laukiančios atviros durys, šuo pasiruošęs laukti visą amžinybę (Hačiko), išduota viza – bilietas į gyvenimą, kad ir siaubingomis aplinkybėmis, bet visgi, galimybė pamėginti turėti namus... Namų, laukiančių sugrįžtančiųjų tema yra amžina ir bendražmogiška. O Lietuvai, paskelbusiai 2020-uosius Čiunės Sugiharos metais, ji itin aktuali.
– skulptorių komanda apie 2020 m. Sappore sukurtą sniego skulptūrą „Namai“
Lithuania: Creative & Contemporary
2018 m. spalio mėnesį Lietuva pirmą kartą sudalyvavo didžiausiame Tokijuje dizaino ir meno festivalyje „DesignArt“. Roppongi rajone esančioje Broadbean galerijoje buvo surengtas renginių ciklas "Lithuania: Creative & Contemporary“, kuris siekė pristatyti Lietuvą kaip šiuolaikinio dizaino šalį.
Renginių metu Jolita Vaitkutė kūrė Č. Sugiharos portretą, Gerda Liudvinavičiūtė pristatė Tokijo metabolizmo architektūros įkvėptą juvelyriką, Tadas Černiauskas - instaliaciją "Black Balloons". Be to, lankytojai per šiuolaikišką požiūrį buvo supažindinami ir su lietuviška virtuve, - pirmiausia šaltibarščiais.
(akimirkos iš 2018 m. festivalio. "Kūrybiniai ir Organizaciniai sprendimai" archyvo nuotr.)
Bibliografija
- Žukauskienė-Čepulionytė, Gabija. 2001. Dešimties metų Lietuvos ir Japonijos kultūros ryšių apžvalga. Mokslas ir gyvenimas, spalis.
- Nunokawa, Yumiko. 2017. Contextuality of the Artictic Language of M. K. Čiurlionis. Doctoral dissertation.
- Kaune – spalvingas japonų menininko instaliacijos „Juodoji skylė“ jubiliejus
- Delfi. 2005. Seną Japonijos mokyklą atgaivino lietuviai menininkai.
- 2021-04-10 森ヒロコ･スタシス美術館 4/11リニューアルオープン. Otaru-journal.com.