Lietuva Japonijoje: žmonės ir knygos

Pažinti Lietuvą per knygas

Lietuva Japonijoje: žmonės ir knygos

Lietuvoje apie Japoniją turbūt yra girdėjęs kiekvienas, o štai Lietuva, prieš trisdešimt metų naujai atsiradusi pasaulio žemėlapyje, japonams buvo ilgą laiką nežinoma.

Laimei, mūsų šalis susiejo tokios istorijos kaip Č. Sugiharos Kaune išduotos „Gyvybės vizos“, kurios didina japonų susidomėjimą Lietuva, o pastaraisiais dešimtmečiais Lietuva turi vis daugiau galimybių pristatyti savo kultūrą per Fluxus kūrybą, teatro ir muzikinius mainus, įvairias parodas bei renginius.

(japonų delegacija (centre Ičiro Kato) susitikime su Jadvyga Čiurlionyte; žurnalo „Švyturys“ nuotr., Romualdo Neimanto kolekcija)

Bene ankstyviausias susidomėjimas Lietuva Japonijoje prasidėjo dar XX a. 8-ame dešimtmetyje, kuomet nedidelis japonų būrelis susibūrė į Čiurlionio klubą ir pradėjo organizuoti jo kūrinių perklausas bei reprodukcijų parodas. Kurį laiką Japonijoje veikė ir Ritoania-kai („Lietuvos draugija“). Maždaug tuo metu atsirado ir susidomėjimas egzotiška lietuvių kalba, pradėtos versti lietuviškos pasakos, o dabar jau galime džiaugtis, kad Japonijoje išleistų knygų apie Lietuvą įvairovė yra tikrai nemaža. Tarp jų – ir vaikams skirta literatūra, ir klasikiniai lietuvių autoriai, o taip pat ir Lietuvos istoriją pristatančios mokslinės bei pažintinės knygos. Jų dėka daug japonų ėmė pažinti Lietuvos kultūrą, istoriją, tapo gerais mūsų šalies draugais.

KALBININKAI
IR VERTĖJAI

KNYGOS APIE LIETUVĄ JAPONIŠKAI

‏‏‎JAPONAI, GAVUSIEJI APDOVANOJIMUS

Kalbininkai ir vertėjai

Nors lietuvių kalbos tyrimai Japonijoje nėra tokie populiarūs kaip didžiųjų kalbų, „egzotiška“ baltų kalba susilaukia dėmesio ir pritraukė būrelį japonų mokslininkų, kurie išmoko lietuviškai ir tapo labai svarbiais tiltais tarp dviejų šalių.

Japonijos baltistus galima suskirstyti į tris kartas. Pirmajai kartai priklauso Mičio Jano, kuris specializavosi lietuvių ir senosios prūsų kalbos akcentologijoje, daug nuveikė lyginamojoje kalbotyroje. Nuo 1975 m. daugiau kaip 20 metų dėstė lietuvių kalbą Nagojos universitete. Šiai kartai priklauso ir Ikuo Murata. Antrosios kartos baltistas yra Tošikadzu Inouė, kuris ypač domisi prūsų kalba ir atlieka lyginamuosius tyrimus tarp lietuvių, latvių ir prūsų kalbų. Trečiajai kartai priklauso Eiko Sakurai ir Tamio Janagisava.

(Salomėjos Nėries eilėračių rinktinė japonų k., vert. Aja Kimura; Kimiko Yamaoka nuotr.)

Kalbos tyrimai dažnai yra neatsiejami ir nuo praktinio kalbotyros pritaikymo. Todėl nemažai japonų lituanistų kartu yra ir vertėjai, pristatantys lietuvių literatūrą japonams skaitytojams. Pirmasis jų buvo Tokijo ekonomikos universiteto profesorius Ikuo Murata, iš lietuvių kalbos verčiantis nuo 1972 m. Kiti vertėjai yra Eiko Sakurai, Aja Kimura, Haruka Seto ir Hisašis Šigemacu.

Ikuo Murata

Ikuo Murata (gimęs 1938 m.) – pirmosios baltistų kartos kalbininkas ir vertėjas. 1963 m. baigė Vasedos universitetą (studijavo senąsias ir naująsias indoeuropiečių kalbas). 1970 m. Ohio (JAV) universitete studijavo lietuvių ir latvių kalbas, 1978 m. Stokholmo universitete – baltų kalbas. Japonijoje dirbo Tokijo ekonomikos universitete, kur paskelbė daug straipsnių baltų kalbų morfologijos istorijos klausimais. Yra parašęs daug apžvalginių straipsnių apie šias kalbas, išleido žodynėlius „Lietuvių kalbos 1500 svarbiausių žodžių“ (1994) ir „Latvių kalbos 1500 svarbiausių žodžių“ (1997), kartu su trumpomis gramatikomis. Į japonų kalbą 1973-1977 m. išvertė Kristijono Donelaičio „Metų“ ir Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ dalis, lietuvių liaudies pasakų, V. Adamkaus, J. Meko ir kitų lietuvių autorių kūrinius. 2001 m. apdovanotas Ldk Gedimino ordinu.

(Klaipėdos aps. I. Simonaitytės VB archyvo nuotr.)

Tamio Yanagisawa

Tamio Janagisava – trečiosios baltistų kartos kalbininkas. Jis buvo Mičio Jano mokinys, toliau tęsęs tyrimus Nagojos universitete. Japonijoje laikomas vienu žymiausių lietuvių kalbos akcentologijos specialistų, ir daugumą darbų šia tema publikavo XX a. 10-ame dešimtmetyje. 1999 m. pasirodė ir jo sudarytas „Trumpas lietuvių-japonų kalbų žodynas“ (~10 tūkst. žodžių) su trumpa lietuvių kalbos gramatika.

Eiko Sakurai

Eiko Sakurai – trečiosios baltistų kartos kalbininkė, prof. Mičio Jano mokinė, iš pradžių dirbusi Nagojos universitete, vėliau – Osakos užsienio studijų universitete. Šiuo metu dirba Tokijo užsienio studijų universitete, kur dėsto lietuvių kalbą. Atlieka tyrimus apie lietuvių kalbos morfologiją ir sintaksę, yra paskelbusi šia tema nemažai straipsnių. 2007 m išleido pirmąjį lietuvių kalbos vadovėlį, skirtą šios kalbos besimokantiems japonams.

(J. Petronio / VDU nuotr.)

Aya Kimura

Aja Kimura baigusi Očianomidzu universitetą Tokijuje šiuo metu yra aktyviausia vertėja iš lietuvių kalbos. Jos dėka japonų skaitytojui pristatytas ne vienas lietuvių autorius. Tarp jų - japoniškai prabilusi Salomėja Nėris, vaikų pamėgtas Marius Marcinkevičius, o paskutinis Kimuros vertimas „Sibiro haiku“ tiek vaikams, tiek suaugusiems suprantama kalba pristato lietuvių tremties istoriją.

Očianomidzu universitete A. Kimura moko lietuvių kalbos.

(A. Kimuros asmeninio archyvo nuotr.)

Knygos apie Lietuvą japoniškai

Išsamiausiai ir plačiausiai Lietuvą japoniškai pristatanti knyga yra 2020 m. pasirodęs „60 straipsnių rinkinys Lietuvai pažinti“. Joje japonų skaitytojas gali rasti informacijos apie šalies istoriją, visuomenę, kultūrą, ekonomiką, politiką ir kitas temas.

Nuo 1972 m., kuomet pasirodė japoniškas „Eglės Žalčių karalienės“ vertimas, iki dabar išleista daugiau kaip 40 knygų, įvairiais aspektais pristatančių Lietuvą. Na, o jeigu priskaičiuotume gausią literatūrą apie Sugiharos žygdarbį Kaune, sąrašas būtų dvigubai ar trigubai ilgesnis.

(A. Zyko nuotr.)

K. Donelaitis ir A. Baranauskas

Lietuvių rimtoji grožinė literatūra japonų skaitytojui yra pirmiausia pažįstama per šiuos du autorius. Ikuo Murata 1973 m. Tokijo ekonomikos universiteto humanitarinių ir gamtos mokslų žurnalo aštuntame tome paskelbė Donelaičio „Metų“ ištrauką - „Pavasario linksmybių“ pirmąsias 144 eilutes. Vėliau, tarp 1973 ir 1977 m. šiame žurnale I. Murata publikavo „Metų“ dalis („Pavasario linksmybes“ ir „Vasaros darbus“) ir dalį „Anykščių šilelio“. Greta japoniškų vertimų buvo pateikiamas ir kirčiuotas originalus tekstas, supažindinama su Lietuvos istorija, kitų autorių kūryba.

Tiesa, šie vertimai niekada nebuvo išleisti kaip atskiros knygos, todėl liko daugiau žinomi akademiniuose sluoksniuose.

(I. Murata viešnagės Lietuvoje metu 1996 m.; Klaipėdos aps. I. Simonaitytės VB archyvo nuotr.)

Lietuvos istorija

Pirmasis knygas apie Japoniją parašęs lietuvis buvo Steponas Kairys. O pirmoji autorinę knygą apie Lietuvą parašiusi japonė buvo Čiūbu universiteto profesorė Sačiko Hatanaka. 1996 m. išleista jos knyga „Lietuva. Kaip išliko maža šalis“, kuri pateikia daug žinių apie Lietuvos istoriją, rezistenciją, nepriklausomybės judėjimą. 2006 m. kartu su Virgilijumi Čepaičiu ji išleido dar vieną knygą apie Lietuvos istoriją.

Lietuvos istorija, ypač XX a., yra viena japonų visuomenę dominančių temų, kuri yra pristatoma per įvairias knygas. Šią temą nagrinėjo Sonoko Šima, parašiusi „Baltijos šalių istoriją“ (2004) ir Kumiko Hirano, rašiusi apie Steponą Kairį (2010). Knygų sąrašą papildo Juozo Urbšio (1991), Valdo Adamkaus (2002) atsiminimų knygų, Lietuvos istorikų kolektyvo „Lietuvos istorija“ (2013) ir Simono Strelcovo „Geri, blogi, vargdieniai“ knygų vertimai.

Be to, japonų kalba publikuota daug knygų apie Čiunės Sugiharos žygdarbį Kaune.

Vaikų literatūra

Pirmasis žinomas lietuviškos literatūros vertimas į japonų kalbą buvo 1972 m. pasirodžiusi Ikuo Murata „Eglė žalčių karalienė“. Vėliau įvairūs vertėjai tiesiogiai iš lietuvių, arba per rusų, vokiečių kalbas supažindino Japonijos mažuosius skaitytojus su tokiomis pasakomis, kaip „Mildutė“, „Gulbė karaliaus pati“ ir kitomis. Visi šie vertimai šviesą išvydo dar sovietmečiu ir siekė pristatyti „vienos iš Tarybų Sąjungos tautų“ tautosaką.

Nuo 2019 m. pastebima lietuviškų knygų vaikams vertimų banga. Per keletą metų išleistos dvi Kakės Makės serijos knygos (vertė Haruka Seto), ir Mariaus Marcinkevičiaus „Maži maži eilėraščiai mažiems“ (vertė Aja Kimura).

Japonai, gavusieji apdovanojimus už nuopelnus Lietuvai

Vienas iš geriausiai Lietuvos ir Japonijos draugystę atspindinčių faktų yra tai, kad Lietuvos valstybinius apdovanojimus yra gavęs net 31 japonas – daugiausiai tarp visų Azijos valstybių. Tarp jų nepriklausomybės atgavimo įvykius nušvietę žurnalistai, akademinius ryšius mezgę mokslininkai, meno atstovai, savivaldybių bendradarbiavimą skatinę politikai ir kt.

(prie šios skilties ruošimo reikšmingai prisidėjo Audrius Sabūnas)

(Lietuvos ambasadorius Japonijoje G. Varvuolis įteikia ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių Hiracukos miesto merui K. Očiai, 2020 m.; LR ambasados Japonijoje nuotr.)

(laiko juostoje paspaudę ant metų, pamatysite išsamesnę informaciją)

Jošio Nakajama (中山良夫), 1992 m. sausio 9 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu – Japonijos televizijos kompanijos Nippon TV darbuotojas, prisidėjęs prie sausio 13-osios įvykių nušvietimo. Iki šiol dirba televizijoje, prodiusuoja įvairias laidas.

Masaru Sato (佐藤優), 1992 m. sausio 9 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu – diplomatas, 1988–1995 m. dirbęs Japonijos ambasadoje Maskvoje. Sausio 13-osios įvykių metu Lietuvai palaikymą išreiškė naudodamasis ambasados komunikacinėmis priemonėmis ir dalindamasis informacija. Vėliau Masaru Sato lankėsi ir Vilniuje, susitiko su Lietuvos valdžios atstovais, dalinosi informacija.

Hirošige Šimmi (新見広重), 1992 m. sausio 9 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu – apie šią asmenybę šiuo metu trūksta išsamesnės informacijos.

Hirojukis Fuse (布施裕之), 1992 m. birželio 10 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu – žurnalistas, nušvietęs sausio 13-osios įvykius.

Mikidžio Ikuma (久慈義昭), 1992 m. birželio 10 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu – žurnalistas, nušvietęs sausio 13-osios įvykius.

Ičiro Tanigučis (谷口一郎), 1992 m. birželio 10 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu – techninis darbuotojas, prisidėjęs prie sausio 13-osios įvykių nušvietimo. Vėliau dirbęs Mitsubishi Electric korporacijoje.
二日間、私は大使館に泊まり込み、一、二時間に一回、ビリニュスのリトアニア外務省とモスクワのリトアニア全権代表部に電話をして、欧米や日本の報道について連絡した。

佐藤優『自壊する帝国』（新潮社、2006年、285頁）

Dvi dienas praleidau ambasadoje ir kas valandą ar dvi skambindavau į Užsienio reikalų ministeriją Vilniuje bei Lietuvos atstovybę Maskvoje pranešti apie naujienas, gaunamas iš Vakarų šalių bei Japonijos.

– iš Masaru Sato knygos „Imperijos griūtis“
Koiči Hamazaki (崎紘一), 1993 m. sausio 11 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu – žurnalistas, nušvietęs sausio 13-osios įvykius.

Kenro Nagošis (名越健郎), 1993 m. sausio 11 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu – žurnalistas, nušvietęs sausio 13-osios įvykius.

Hirojasu Jamadzakis (山崎博康), 1993 m. rugsėjo 16 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu – žurnalistas, nušvietęs sausio 13-osios įvykius.

Šigejukis Jošida (吉田茂之), 1993 m. rugsėjo 16 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu – žurnalistas, nušvietęs sausio 13-osios įvykius.

Jošihiko Macušima (松島芳彦), 1993 m. rugsėjo 16 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu – žurnalistas, nušvietęs sausio 13-osios įvykius.

Takešis Ivašita (岩下武史), 1993 m. rugsėjo 16 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu – apie šią asmenybę šiuo metu trūksta išsamesnės informacijos.

Kijošigė Segava (瀬川清茂), 1993 m. rugsėjo 16 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu – žurnalistas, nušvietęs sausio 13-osios įvykius.

Čiunė Sugihara (杉原千畝), 1993 m. spalio 27 d. po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi – Kaune 1939–1940 m. dirbęs diplomatas, išdavęs vizas žydų pabėgėliams.
Sačiko Hatanaka (畑中幸子), 2000 m. birželio 30 d. apdovanota LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi – Čiūbu universiteto profesorė, knygos „Lietuva: kaip išliko maža šalis“ (リトアニア―小国はいかに生き抜いたか) autorė.
Koičiro Macuura (松浦晃一郎), 2001 m. balandžio 22 d. apdovanotas LDK Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi – diplomatas, apdovanojimo metu ėjęs UNESCO generalinio sekretoriaus pareigas.

Ikuo Murata (村田行雄), 2001 m. birželio 13 d. apdovanotas LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi – Tokijo ekonomikos universiteto profesorius, lingvistas, pirmųjų vertimų iš lietuvių į japonų kalbą autorius.

(I. Murata su vertėju V. Dumčiumi viešnagės Lietuvoje metu 1996 m.; Klaipėdos aps. I. Simonaitytės VB archvo nuotr.)
Acušis Takeda (武田厚), 2002 m. birželio 13 d. apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi – Japonijos branduolinės energetikos agentūros tyrėjas, inžinierius. Dėstė Lietuvos studentams, priklausė Lietuvos branduolinės saugos konsultaciniam komitetui.
Jošiakis Kudžis (久慈義昭), 2003 m. vasario 3 d. apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi – su Klaipėda partnerystę palaikiusio Kudži miesto meras (1979–2003 m.), reaguodamas į sausio 13-osios įvykius Gorbačiovui išsiuntė Lietuvą palaikantį protesto laišką, reikalaudamas smurto nutraukimo.
Tamami Honma (本間たまみ), 2006 m. sausio 10 d. apdovanota LDK Gedimino ordino medaliu – pianistė, ne kartą koncertavusi Lietuvoje, atlikusi lietuvių kompozitorių kūrinius.
Hirofumis Nakasonė (中曽根弘文), 2007 m. sausio 18 d. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi – politikas, ilgametis parlamento narys, tarpparlamentinės Lietuvos ir Japonijos draugystės grupės vadovas.

Imperatorius Akihito (明仁) ir imperatorienė Mičiko (美智子), 2007 m. gegužės 22 d. apdovanoti Vytauto Didžiojo ordinais su aukso grandine – Japonijos imperatoriškoji šeima, valdžiusi 1989–2019 m., 2007 m. viešėjo Lietuvoje.
Miki Hamanaka-Paulauskas (浜中未紀), 2008 m. vasario 5 d. apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto solistė, nuo 2014 – primabalerina, Lietuvoje gyvenanti nuo 1998 m.
Džiuničis Kosugė (小菅淳一), 2013 m. birželio 17 d. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi – diplomatas, 2006–2008 m. Japonijos ambasadorius Afganistane, padėjęs Lietuvos ir Japonijos pajėgoms bendradarbiauti Goro provincijos atkūrimo misijoje.

Šigejukis Hirokis (廣木重之), 2013 m. birželio 17 d. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi – diplomatas, 2009–2011 m. Japonijos ambasadorius Afganistane, padėjęs Lietuvos ir Japonijos pajėgoms bendradarbiauti Goro provincijos atkūrimo misijoje.
Makoto Asašima (浅島誠), 2017 m. liepos 4 d. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi – Tokijo universiteto profesorius, vystymosi biologijos tyrėjas, Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys, daug prisidėjęs prie Lietuvos ir Japonijos mokslinių ryšių plėtojimo.
Makoto Suemacu (末松誠), 2018 m. vasario 13 d. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi – Keio universiteto profesorius, medicinos mokslų daktaras, Japonijos Medicininių tyrimų ir plėtros agentūros prezidentas, aktyviai plėtojantis Japonijos ir Lietuvos bendradarbiavimą sveikatos mokslų srityje.
Hadžime Furuta (古田肇), 2019 m. liepos 4 d. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi – politikas, Gifu prefektūros gubernatorius (nuo 2005 m.), daug prisidėjęs prie ryšių su Lietuva plėtojimo.
Kacuhiro Očiai (落合克宏), 2020 m. vasario 13 d. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi – politikas, Hiracukos miesto meras (nuo 2011 m.). Hiracuka palaiko ryšius su Alytumi, plėtoja sporto ir kultūros ryšius, ruošiantis Tokijo olimpinėms žaidynėms tapo oficialiu Lietuvos sportininkus priėmusiu miestu.
Eiko Sakurai (櫻井映子), 2021 m. liepos 7 d. apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi – Tokijo užsienio studijų universiteto ir Osakos universiteto dėstytoja, lituanistė, knygų apie Lietuvą ir lietuvių kalbą autorė.

Bibliografija

LR Prezidento kanceliarija. Apdovanotų asmenų duomenų bazė
Sato, M. (2006). Imperijos griūtis, Shinchosha (佐藤優『自壊する帝国』新潮社、2006)