Japonijos pažinimas Lietuvoje nuo 1980 m.
Nors XX a. pradžioje Lietuvoje apie Japoniją rašė tokie autoriai, kaip Steponas Kairys ar Matas Šalčius, 1940 m. sovietinė okupacija nutraukė lietuviškosios japonologijos raidą. Japonijos tyrimai tuometinėje LTSR nebuvo toleruojami, ir visoje Tarybų Sąjungoje tebuvo tik dvi vietos, kur buvo galima mokytis japonų kalbos: Maskva ir Sankt Peterburgas (tuometinis Leningradas). Todėl per visą sovietmetį žinios apie Japoniją Lietuvą pasiekdavo tik per straipsnelius spaudoje, verstinę (dažniausiai rusų autorių) literatūrą arba negausias kelionių apybraižas.
Situacija keitėsi artėjant 1990 m. nepriklausomybei, kuomet Lietuvoje prasidėjo didelė susidomėjimo ir susižavėjimo Japonija banga. Jos dėka išaugo pirmieji lietuviai tyrėjai, kurių dėka profesionalios žinios apie Japoniją galėjo vystytis ir sklisti. Vienas pirmųjų tarp jų buvo Romualdas Neimantas. Nors jis domėjosi įvairiomis pasaulio šalimis ir kultūromis, Japonija jo gyvenime užėmė ypatingą vietą.
(Azijos knygų erdvė VDU; Jono Petronio nuotr.)
Po 1990 m. susidarė prielaidos sistemingai Japonijos studijų raidai. Galiausiai, per tris dešimtmečius išsikristalizavo du pagrindiniai japonologijos centrai Lietuvoje – Azijos ir transkultūrinių studijų institutas Vilniuje ir Azijos studijų centras Kaune. Šios institucijos vykdo mokslinius tyrimus, kaupia knygų fondus, plečia bibliotekas, ugdo jaunąją japonologų kartą.
Romualdas Neimantas
Romualdas Neimantas – mokslų daktaras, žinomas kultūros istorikas, orientalistas, ilgametis Lietuvos mokslininkų sąjungos narys, aktyviai domėjęsis įvairiomis Azijos, Afrikos ir Okeanijos šalimis ir išleidęs daugiau nei 30 knygų. Jis buvo viena iš keleto asmenybių, kuri XX a. 7-8 dešimtmečiais aktyviai dalyvavo lietuviškosios orientalistikos atkūrime.
Stebina jo kruopštumas renkant medžiagą ir užmegzti platūs ryšiai su tyrėjais visame pasaulyje, kurių dėka tuometiniam lietuviui tolimos ir nepasiekiamos šalys tapo gerokai artimesnės. Daug lietuvių skaitytojų pamėgo R. Neimanto knygas „Pasaulis puodelyje arbatos“, „Auksinis drakonas“, „Nuo Nemuno iki Fudzijamos“ „Nuo Nemuno iki Gango“, „Faraonų pėdsakais“, „Nuo Nemuno iki Nilo“, „Gintaro kelias“, „Rytai ir Lietuva“ bei kitas.
(Neimanto šeimos archyvo nuotr.)
Per savo gyvenimą jis sukaupė vienintelę Lietuvoje Lietuvos ir Azijos šalių kultūros ryšių ir sąveikų bibliografinę kartoteką, kurioje surinktos straipsnių kortelės su publikacijų iškarpomis. Ši kartoteka – mokslinė Lietuvos orientalistikos bazė. Ja iki dabar naudojasi ruošiantys disertacijas studentai ir mokslininkai, besigilinantys į Lietuvos ir įvairių Oriento šalių ryšių istoriją, Lietuvos kultūros istoriją.
Tarp visų Azijos ir Okeanijos kultūrų, kuriomis Neimantas domėjosi, ypatingą vietą užėmė Japonija, kuriai jis skyrė net penkias knygas. R. Neimanto knygose ir straipsniuose Japonija yra galbūt nevisai tokia, kokią ją mato XXI a. žmogus – daug keliaujantis, vartojantis kitoniškumą ir linkęs žvelgti kritiškai. Autoriaus žvilgsnis pripildytas švelnios romantikos, susižavėjimo ir karšto noro atrasti, išgryninti mūsų ir kitame pasaulio krašte gyvenančių japonų pasaulėžiūros sąsajas. Savo knygose Neimantas siūlo viliojančią kelionę laike ir erdvėje ir lydi skaitytoją per knygų puslapius.
(laiko juostoje paspaudę ant metų, pamatysite išsamesnę informaciją)
-
-
Kas dieną sekdamas Lietuvos spaudą, R. Neimantas ranka suregistruodavo kiekvieną straipsnį, kuris rašė apie Azijos šalis. Straipsnio kortelė būdavo klasifikuojama pagal šalis ir patalpinama didžiulėje kartotekoje. Šią kolekciją sudaro šimtai tūkstančių bibliografinių kortelių ir straipsnių iškarpų, surinktų per visą R. Neimanto gyvenimą. Tai – mokslinė Lietuvos orientalistikos bazė, apimanti 1959-2009 m. laikotarpį. Ja naudojasi ruošiantys disertacijas studentai ir mokslininkai, besigilinantys į Lietuvos ir įvairių Oriento šalių ryšių istoriją, Lietuvos kultūros istoriją.
Kartoteka nuo 2011 m. saugoma VDU bibliotekos Azijos knygų erdvėje.
-
Įgijęs žurnalisto specialybę dirbo „Vakarinių naujienų“, „Kauno tiesos“ ir kt. redakcijose, „Varpas“ vyriausiuoju redaktoriumi.
(vaizdas: VU Filologijos fakulteto kolekcija)
-
-
Pirmoji Neimanto knyga apie Japoniją – tarytum kaleidoskopas, kuris supažindina skaitytoją su Japonijos istorija, visuomeniniu gyvenimu, papročiais, kultūra ir menu. Šios kelionės metu nusikeliama į laikus, kai pradėjo formuotis japonų tauta, buvo tikėta, kad japonų nacija kilusi iš dievų, o imperatorių dinastija – iš deivės Amaterasu. Taip pat keliaujama į laikmetį, kai Tekančios Saulės šalis buvo užsivėrusi nuo viso pasaulio ir tvyrojo didžiosios tylos laikotarpis.
Rašytojas leidžia skaitytojui ne tik keliauti laiku, bet ir pažinti šios tautos dėvimą kaukę, kuri gali suklaidinti tuos žmones, kurie nėra ilgesnį laiką bendravę su japonais. „Gyvenimas ant ugnikalnio“ paliečia ir dvasinį Japonijos tautiečių gyvenimą: tikėjimų sintezė, arbatos ceremonijos dvasiškumas, menas perteikti jausmų pasaulį per gėlių komponavimo meną – ikebaną, bonsai, akmenų sodus, tradicijų ir naujovių sintezė japonų mene bei grožio sampratos, kurios kardinaliai skiriasi nuo vakarietiško idealo suvokimo.
-
Šias pareigas ėjo iki 1991 m.
-
Disertacija apie Lietuvos ir Indijos kultūrinius ryšius yra trečioji Lietuvos istorijoje orientalistinė disertacija. Grįžęs į Lietuvą jis toliau tyrinėjo Lietuvos ir Rytų šalių kultūrų saitus bei sąveikas.
(vaizdas: A.Savin nuotrauka)
-
Tai – pirmasis išsamus Neimanto prisilietimas prie Lietuvos-Japonijos kultūrinių ryšių istorijos. Pateikiama informacija apie lietuvių domėjimąsi Tekančios saulės šalimi, pristatomos lietuvių keliautojų, misionierių, mokslininkų parašyti tekstai apie Japonijos kultūrą. Detalūs keliautojų, misionierių nuotykiai nupasakojami lengva kalba, todėl nėra sudėtinga skaityti. Tekstą iliustruoja jų pasakojimai bei nutikimai. Pabaigoje pateikiamas išsamus bibliografinis sąrašas ir nespalvotos iliustracijos.
-
Knygoje aprašomi autoriaus įspūdžiai iš kelionės Japonijoje, juos papildant asmeniniais pamąstymais bei išsamiomis žiniomis apie dailę, istoriją, amatus, teatro tradicijas ir pan. Kartais nukrypstama prie grožinio žanro ir pasakojamos istorijos apie menininkus bei kitas asmenybes.
Tarp knygoje nagrinėjamų japoniškos kultūros temų yra arbatos ceremonija, sodai, bonsai medeliai, budizmas, drožinėti aksesuarai neckės, japoniškojo lako amatas, kabukio ir no teatras. Gausiai iliustruota knyga leidžia pajusti senąją Japonijos dvasią, jos skonį.
-
Pagrindinė jo tyrimų tema – Lietuvos ir Rytų šalių kultūros ryšiai ir sąveikos. Apie tai paskelbė mokslinių ir mokslo populiarinimo publikacijų, skaitė paskaitas "Žinijos" lektoriumuose, mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje.
Paskutinius gyvenimo metus R. Neimantas leido sunkiai sirgdamas. Negalėdamas pats rašyti jis diktavo paskutines savo knygas žmonai Zitai. Kai kurios jų nebuvo išleistos.
-
Antroji autoriaus knyga apie Lietuvos-Japonijos kultūrinius ryšius. Remdamasis savo paties per keletą dešimtmečių sukaupta istorine - dokumentine medžiaga, kelionių po Japonija įspūdžiais, jis supažindina skaitytojus su Lietuvos ir Japonijos kultūrų ryšiais, kurių ištakos siekia XIV a., aptaria jų įtakas plėtojant Lietuvos nacionalinę kultūrą.
Knygoje pateikta daug įsimintinų faktų, bylojančių apie Japonijos gamtą, kultūrą, savitą japonų gyvenimo būdą, per šimtmečius susiformavusius papročius, atsineštus iš svetur ir salose susiklosčiusius tikėjimus, filosofiją, meną. Knyga gausiai iliustruota spalvingomis iliustracijomis.
-
Iš pradžių knyga buvo publikuota anglų kalba kaip „Spirit of Nature“ ir tik 2013 m., po autoriaus mirties, pasirodė lietuviškas jos leidimas. Šioje knygoje remdamasis savo paties per keletą dešimtmečių sukaupta istorine-dokumentine medžiaga, kelionių po Japoniją įspūdžiais, Neimantas supažindina skaitytojus su lietuvių ir japonų ekologinės pasaulėjautos artumais, kurių ištakos siekia tuos laikus, kai lietuvių protėviai baltai išpažino gamtos kultais grindžiamą tikėjimą, o Japonijoje žmonių ir gamtos santykius reguliavo šintoizmas.
-
Palaidotas Romainių kapinėse Kaune.
Moksliniai tyrimai po 1990 m.
Jau pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje susidarė prielaidos institucionalizuotai ir sistemingai Japonijos studijų raidai. Kadangi pradiniu laikotarpiu japonologijos vystymui labai trūko vietinių specialistų, padėjo į Lietuvą atvykę ir čia dėstę japonai mokslininkai. Pvz. viena japonologijos inspiratorių Vilniaus universitete buvo Tomono Goda, o VDU – viešintis profesorius Kodžima Rio. Pastarasis čia savo lėšomis dėstė 1993-1995 m., jo iniciatyva išleisti pirmieji Lietuvoje straipsnių rinkiniai apie Japoniją, pradėti kaupti japonologijos fondai.
Iš karto po nepriklausomybės kelios asmenybės, dažniausiai pabaigusios mokslus užsienyje, grįžo į Lietuvą su išsamiomis japonų kalbos ir kultūros žiniomis. Tarp jų buvo Dalia Švambarytė ir Gabija Čepulionytė, pradėjusios japonologijos studijas Vilniaus Universitete, Vytautas Dumčius – Klaipėdos universitete ir Arvydas Ališauskas – Vytauto Didžiojo universitete. Prie jų buriantis kitų Azijos šalių tyrinėtojams ėmė formuotis institucijos: 1993 m. įkurtas Vilniaus universiteto Orientalistikos centras (nuo 2018 m. – Azijos ir transkultūrinių studijų institutas), 1996 m. – Klaipėdos universiteto Orientalistikos centras, o 2001 m. – VDU Japonistikos centras (nuo 2009 m. – Azijos studijų centras).
Šiuo metu VU Azijos ir transkultūrinių studijų institutas ir VDU Azijos studijų centras sistemingai vykdo mokslinius tyrimus, kaupia knygų fondus, moko japonų kalbos, siūlo studijų programas ir ruošia ateities japonologus.
Japonijos tyrimai Lietuvoje išsivystė į kelias pagrindines kryptis. Viena jų yra kalbotyra, orientuota į praktinį pritaikymą. 2002 m. D. Švambarytė sudarė pirmąjį japonų-lietuvių kalbų hieroglifų žodyną, o 2015 m. A. Zykas – pirmąjį išsamų japonų-lietuvių kalbų žodyną. 2016 m. pasirodė L. Didvalio sudarytas elektroninis japonų kalbos vadovėlis, o 2017 m. – V. Devėnaitės spausdintas vadovėlis. Naujausias leidinys – 2021 m. el. formatu išleistas specializuotas japonų kalbos vadovėlis kelionių vadovams ir gidams, jo autorės – K. Takagi ir S. Kumpė. Šių išteklių dėka vis daugiau lietuvių gali betarpiškai susipažinti su japonų kalba ir jos mokytis.
Japonijos istorijos, tradicinės kultūros ir literatūros tyrimuose ypač nusipelnė D. Švambarytė, 2011 m. išleidusi knygą „Intertekstualumas klasikinėje japonų literatūroje“, 2016 m. – išsamią „Japonijos istoriją“, o 2022 m. - „Klasikinės japonų literatūros antologiją". Filosofijos ir estetikos tyrinėtojas A. Andrijauskas 2001 m. išleido Japonijos estetikai skirtą monografiją. 2001 m. Arūnas Gelūnas apgynė disertaciją „The Emergence of the New Paradigm of Order in Nishida and Merleau-Ponty Philosophy“.
Šiuolaikinės Japonijos visuomenės ir politikos klausimais rašo Aurelijus Zykas, kuris tiria pokarinės Japonijos socialinius pokyčius bei politiką, ir ypač domisi Japonijos viešosios diplomatijos klausimais. Lino Didvalio tyrimai koncentruojasi ties Japonijos aplinkosaugine politika, tarptautiniais santykiais ir pilietiniais judėjimais.
Į Japonijos tyrimus jungiasi ir jaunoji mokslininkų karta. Tarp jų paminėtini Arvydas Kumpis, 2020 m. apgynęs disertaciją apie Japonijos kraštutinės dešinės raidą ir formas, K. Barancovaitė-Skindaravičienė, tyrinėjanti lytiškumo klausimus Japonijos visuomenėje, ir kiti.
Populiarioji literatūra
Nors moksliniai tyrimai atspindi profesionalųjį požiūrį į Japoniją, plačiajam visuomenės ratui didesnį poveikį turi populiarioji literatūra, daugiausiai kelionių knygos ir kelionių prisiminimai, parodantys subjektyvų autoriaus požiūrį į šalį. Siūlome susipažinti su pagrindinėmis lietuvių autorių knygomis apie Japoniją.
1960 – Anapus Geltonosios jūros
Anapus Geltonosios jūros. Kelionės po Japoniją apybraiža (1960, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla)
Tai yra bene pirmoji lietuvių autoriaus apie Japoniją parašyta knyga nuo Stepono Kairio ir Mato Šalčiaus laikų. Mykolas Liubeckis, fotografas ir žurnalistas, apsilankęs šioje šalyje, aprašo tuometinės Japonijos gyventojų gyvenimo kasdienybę, valstybės politiką ir ekonomiką. Šiek tiek dėmesio skiria ir religijai, tradicijoms, menams, mitams. Ji atskleidžia karo sugriautos Japonijos kasdienybę dar iki ekonominio bumo.
1989 – Tokijo cikados
Tokijo cikados: vienos kelionės prisiminimai (1989, leid. Vaga)
Romualdas Lankauskas - prozininkas, dailininkas ir dramaturgas, 1986-1987 m. nukeliavo į Japoniją, kurioje kaip turistas praleido tris savaites. Ši kelionė paliko neišdildomą įspūdį. Knygoje jis aprašo šalies papročius, gamtą, kultūrą, mokslinius pasiekimus ir gyvenimo būdą.
„Tokijo cikados“ pristato tuometinę Japoniją užsieniečio akimis ir labai stipriai idealizuojamą. Autorių žavi labai tvarkinga šalis, kurioje gyvena mandagūs ir šilti žmonės. Japonai vertinami kaip darbštūs, mėgstantys dirbti grupėse, nestokojantys išradingumo ir išsilavinę. Pagal tuometinius rodiklius kasmet buvo išleidžiama apie 500 milijonų egzempliorių knygų (maždaug 38 tūkstančiai naujų pavadinimų).
Visoje knygoje Japonija neretai lyginama su Vakarais, ir pastarieji neretai kritikuojami dėl netvarkos, nepagarbos tradicijai, mandagumo stokos.
2008 – Šokantis sušis
Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios Saulės šalyje (2008, leid. Kronta)
Mokytoja Rasa Žalynaitė niekada gyvenime negalvojo, kad atsidurs Japonijoje, tačiau konkurse nusprendė sudalyvauti draugės įkalbinta. Nemokėdama japonų kalbos ir apie šalį žinodama labai mažai, ji Japonijoje praleido pusantrų metų. Savo įspūdžius aprašė knygoje.
Dienoraščio forma parašytoje knygoje nėra daug istorinių faktų ar turistinių maršrutų. Autorė rašo apie nuotykius universitete, Japonijos gatvėse, naktiniuose klubuose, pasidalina pokalbiais su Japonijoje sutiktais žmonėmis. Rasa į Japoniją žvelgia užsieniečio „gaijin“ akimis, todėl knygoje gausu subjektyvios nuomonės apie Japonijos švietimo sistemą, vaikų auklėjimą, tradicijas ir visuomenę.
2014 – Japonijos spalvos ir skoniai
Japonijos spalvos ir skoniai (2014, 2015, 2017, leid. Aukso pieva)
Aurelijus Zykas, remdamasis asmenine patirtimi, pasakoja apie savo gyvenimą Japonijoje, kurioje praleido ketverius metus.
Knygoje kalbama apie Japonijos kultūrinį bei istorinį paveldą, žmones, gyvenimo būdą šioje šalyje. Pasakojimai apie gyvenimą tekančios saulės šalyje nuotaikingi, parašyti su nostalgija ir humoru, papildyti įvairiais svarbiais Japonijos kultūros aspektais (kaip, kad verslo etiketas), šalies istorijos faktais. Tarp skyrių įterpiama lyriškų pasakojimų, taip pat pateikiami detalūs japoniškų patiekalų aprašymai.
Autorius savo prisiminimais apie šią šalį dalijasi dienoraščio forma. Nors šią knygą galima laikyti kelionių knyga, tai nėra tipinė šio žanro knyga, nes ji neturi nei aiškios kelionės pradžios ar maršruto, nei aiškios jos pabaigos. „Japonijos spalvos ir skoniai“ yra tarsi mozaika. Tai knyga, kurioje dera įvairūs žanrai, laikotarpiai, autoriaus pasaulėžiūros momentai. Negalima pasakyti ar Japonija šioje knygoje vaizduojama teigiamai ar neigiamai, nes paties autoriaus žodžiais, jį su šia šalimi sieja „maždaug taip pat sudėtingas santykis, kuris daugumą mūsų sieja su savo Tėvyne: skaudžiai saldi neapykanta, sumišusi su meile.“
2016 – Ryto rasos sodas
Ryto rasos sodas (2016, leid. Aukso pieva)
Kęstučio Ptakausko domėjimąsi japoniškais sodais ir bonsai medeliais paskatino vienas 1996 m. įvykęs nutikimas. Poilsiaudamas Palangoje jis atsitiktinai pamatė japoniško sodo nuotrauką, kuri paskatino sukurti panašų į nuotraukoje matytą. Dar nepasibaigus atostogoms Palangoje, jis grįžo ir kibo į sodo kūrimo darbus. Apie tai ir yra ši knyga.
Knygos pradžioje trumpai aprašomos skirtingos sodo detalės, sudarančios jo visumą, taip pat paminimos japonų kultūroje svarbios sąvokos. Didelę knygos dalį sudaro žibintų ir bonsai medelių aprašymai, jų tipai ir priežiūra. Be to, knygoje aprašoma ir bonsai medelių soduose vykstanti arbatos gėrimo ceremonija. Japonams arbatos gėrimo procesas yra svarbesnis už pačią arbatą. Tai yra nuo seniausių laikų Japonijoje vykstanti ceremonija, todėl kiekvienam, besidominčiam šia kultūra, vertėtų išbandyti šią ceremoniją ir pajusti jos prasmę.
2018 – Kaip veikia Japonija
Kaip veikia Japonija (2018, leid. Tyto Alba)
Andrius Kleiva, Lietuvoje žinomas kaip jauniausias Lietuvos tinklaraštininkas, vėliau žiniasklaidoje rašė technologijų ir politinių aktualijų skiltyje. Studijuodamas Paryžiaus politinių mokslų institute metus gyveno Japonijoje kaip mainų programos studentas. „Kaip veikia Japonija?“ yra jo pirmoji knyga, pilna tikrų išgyvenimų. Geriausiai knygą apibūdina pats Kleiva tai – visuma jo asmeninių išgyvenimų, įgautų žinių, minčių ir istorijų, kurias pavyko sukaupti per metus gyvenimo Japonijoje ir su Japonija.
Pažintį su šalimi autorius pradeda skyriumi susijusiu su gamta, kalbėdamas apie stichines nelaimes ir šiukšlių rūšiavimą. Toliau pristatoma „kovą su viena pavojingiausių kalbų“ ir pasakojama apie japonų tautos vieningumą, švietimo sistemą ir darbo svarbą. Autorius taip pat kalba apie tai, kokį įspūdį Japonija yra susidariusi apie užsienį ir kaip šioje šalyje žmonės žvelgia į politiką ar klientų aptarnavimą, šeimyninį gyvenimą. Kelionė knygoje baigiama kitu kampu – japonų arba su Japonija susijusių žmonių požiūriu į įvairius aspektus.
Kadangi stilius laisvas ir neformalus, skaitant susidaro įspūdis, kad kalbatės su pačiu autoriumi akis į akį. Šiek tiek daugiau nei per 300 puslapių paliečiamos įvairiausios temos. Įdomumo ir spalvingumo tekstui suteikia paties autoriaus darytos nuotraukos bei pasakojimo stilius, kuriame nestokojama palyginimų su Lietuva ar kitomis šalimis, dažnai įpinamos ir humoro gaidos.
2021 – Septyni saulės veidai
Septyni saulės veidai. Pirmoji pažintis su Japonija (2021, leid. Aukso pieva)
Antroji Aurelijaus Zyko kelionių knyga apie Japoniją pristato Tekančios saulės šalies kultūros ir gamtos paveldą. Remdamasis turtinga savo gyvenimo ir kelionių Japonijoje patirtimi autorius kviečia į septynis skirtingus šalies regionus. Japonijos kultūros, istorijos, meno bruožus jis atskleidžia vesdamas skaitytoją po magiškas šventyklas, sodus, pilis, kalnuose slypinčius kaimelius, įspūdingus didmiesčius, stotis ir net... šurmuliuojančias sankryžas.
Atskirose rubrikose supažindinama su tradiciniais amatais, gardžiais patiekalais, čia gausu praktinių patarimų keliautojams. Smalsų skaitytoją suintriguoja ir nuotaikingi mėlyno megzto katino Kiciaus pastebėjimai apie vietinį gyvenimo būdą. Knyga skiriama tiek planuojantiems kelionę po Japoniją, tiek lankantiems aprašomus objektus, tiek norintiems pažinti tūkstantmete istorija alsuojantį kraštą ar trokštantiems nuskristi į šią šalį vaizduotės sparnais.
Bibliografija
- Andrijauskas, Antanas. 2004. Istoriniai lietuviškosios Rytų recepcijos ir orientalizmo pokyčiai. Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (rytai-vakarai-Lietuva). Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, p. 422-436.
- Andrijauskas, Antanas. 2012. Orientalistikos atgimimas Lietuvoje (1977–1992): orientalizmo transformacijos į orientalistiką pradžia. Rytų Azijos studijos Lietuvoje (sud. Aurelijus Zykas). Kaunas: Vytauto Didžiojo Universiteto leidykla, p. 19-54.
- Budriūnaitė, Agnė. 2012. Rytų filosofijos mokymas(is) Vakaruose. Rytų Azijos studijos Lietuvoje (sud. Aurelijus Zykas). Kaunas: Vytauto Didžiojo Universiteto leidykla, p. 67-80.
- Devenaitė, Violeta. 2005. Ritoania ni okeru nihongaku no jijō. Fukusenkō no kanōsei. Acta Orientalia Vilnensia, vol. 6 (1). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 75-76.
- Koma, Kyoko. 2012. Exoticism, or a Device Reflecting Self-Identity? The Role of Japanese Novels Translated into Lithuanian. Rytų Azijos studijos Lietuvoje (sud. Aurelijus Zykas). Kaunas: Vytauto Didžiojo Universiteto leidykla, p. 103-114.
- Neimantas, Romualdas. 1988. Rytai ir Lietuva. Vilnius: Mintis.
- Neimantas, Romualdas. 2003. Nuo Nemuno iki Fudzijamos. Kaunas: Spindulys.
- Švambarytė, Dalia. 2012. Mokymo priemonių kūrimas Japonijos studijų programoms Lietuvoje: paklausa ir poreikiai. Rytų Azijos studijos Lietuvoje (sud. Aurelijus Zykas). Kaunas: Vytauto Didžiojo Universiteto leidykla, p. 116-121.
- Švambarytė, Dalia. 2005. Japan Studies and the Disciplines. Acta Orientalia Vilnensia, vol. 6 (1). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 9-17.
- Žukauskienė-Čepulionytė, Gabija. 2001. Dešimties metų Lietuvos ir Japonijos kultūros ryšių apžvalga. Mokslas ir gyvenimas, 2001 m. spalis.